Ar kada ragavai Gerumo duonos? Kada ir kaip? O gal teko ja pasidalinti? Apie tai artėjant Kalėdoms gimnazijos mokinius ir mokytojus pakvietė pamąstyti laikraščio „Langas“ jaunieji žurnalistai. Kviečiame paskaityti jų mintis. Jas iliustruoja „Saulės“ gimnazijos mokinių piešiniai ant faneros.

Būti geru žmogumi reiškia skirti šiek tiek savo laiko ir pasistengti palengvinti dieną tiems, kuriems reikia pagalbos. Tai nereiškia, kad reikia aukoti kalnus pinigų labdarai. Galima pradėti nuo mažų, daug pastangų nereikalaujančių gerumo veiksmų. Padėti senai močiutei užsinešti pirkinius, užuot išmetus nebedėvimus drabužius, atiduoti tiems, kurie galbūt negali jų nusipirkti, pabandyti savanoriauti įvairiose socialinėse įstaigose, renginiuose. Tokie maži veiksmai tikrai praskaidrintų dieną vargstantiems ir suteiktų prasmės mūsų kasdienybei.

Gerumas – tai veiksmas, kurį atlieki, negaudamas nieko atgal. Gaila, bet dauguma šiuolaikinių žmonių mąsto tik apie save ir, jeigu tai neduoda naudos, nieko nedaro. Kartais atsiranda tokių, kurie išdrįsta padėti kitam, bet manyčiau, kad tokių yra nedaug. Tik stiprus žmogus gali išdrįsti išsiskirti darydamas kitiems gera.

Nesakau, kad būti geram yra blogai, bet kai kiti žmonės nėra tokie kaip tu, dažnai lieki užgautas. Turėjau vieną „draugą“. Jis vis skundėsi, kad neturi pinigų. Man būdavo jo gaila ir aš jam daug ką nupirkdavau. Vėliau sužinojau, kad jis apsimetinėjo ir manimi tik naudojosi. Bet ne visada taip būna. Prisimenu vieną klasioką. Iš jo daug kas tyčiojosi, nes jis turėjo ligą, kuri veikė mąstymą ir išvaizdą. Vieną dieną pamačiau, kaip jį stumdo ir muša. Tądien jį užstojau ir paskundžiau mušeikas suaugusiems. Jiems baigėsi nekaip, o su tuo klasioku bendrauju iki šiol. Taigi, gerumas ir stiprybė, ir silpnumas, žiūrint kam padėsi.

Aš esu iš tų žmonių, kuriam norisi padėti, suteikti šilumos, vilties, paguodos. Kartą su tėčiu remontavome garažą. Iš pradžių viskas sekėsi puikiai, bet, perėję prie grindų betonavimo, padarėme klaidą, nes pamažinome įpilti vandens ir betonas vietomis suskilinėjo. Tėtis dėl to labai jaudinosi ir pyko ant savęs, kad darbas nuėjo veltui. Bet aš jį palaikiau, prašiau nesielvartauti, taip nesijaudinti, sakiau, kad viskas bus gerai. Juk betonas yra stiprus, o įtrūkimai „užsineš“ purvu ir niekas nieko nepastebės. Tėtis manimi patikėjo ir nusiramino. Ir pats esu sulaukęs šilumos ir palaikymo iš savo šeimos ir draugės, ypač tada, kai pradėjo nebesisekti mokslai ir buvo sunku išlaikyti vairavimo egzaminą. Be jų paramos būčiau labai sunkiai įveikęs sunkumus. Šios akimirkos labai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Supratau, kad jei padėsi kitiems, tai ir tau jie padės.

Gerumas turi daug skirtingų prasmių. Vieniems tai kažkoks padovanotas daiktas, kitiems – pasakytas geras žodis. Gerumas ateina netikėtai ir parodo, kad žmonės ne visiškai sumaterialėję. Gerumu dalintis gera ir malonu. Tai ne tik pradžiugina tave, bet ir kitą. Esu iš nelabai turtingos šeimos, tad kartais būna sunku. Bet užtat yra labai gerų žmonių bei organizacijų, tokių kaip „Maisto bankas“ bei „Raudonasis kryžius“. Už gerumą esu joms labai dėkinga.

Gerumo duonos visada gaunu per šventes, dažniausiai per Kalėdas, Velykas arba gimtadienius. Per šias šventes visi susėda prie stalo, draugiškai, be pykčio, linksmai ir smagiai bendrauja, dovanoja vieni kitiems dovanas, nesvarbu, brangias ar ne, bet iš širdies.

Gerumą suprantu kaip pagalbą kitiems. Gal ir keista, bet mėgstu visiems padėti ir dėl to jaučiuosi labai gerai. Padedu seneliams, tėvams, draugams. Jau dvejus metus savanoriauju Gyvūnų globos namuose. Galbūt todėl gerumas grįžta ir man. Tėvai mane vežasi į keliones, o krikšto tėtis nupirko keturratį.

Visi esame pajutę atsipalaidavimą ir ramybę, kai susipažinome ar sutikome geranorišką žmogų. Tas jausmas suvienija mus. Tokie žmonės, kurie pasidalina dosnumu, tarsi mus maitina šilta, ką tik iškepta „gerumo duona“. Esu dalyvavęs daugelyje įvairių renginių ir sutikęs malonių žmonių, kurie ir nebijojo pavaišinti mane šiuo dvasiniu maistu. Negalime visi lygiai taip pat suvokti šios metaforos reikšmės, kaip ir sutarti, jog kokia nors viena duonos rūšis skaniausia. „Gerumo duona“ pateikiama vis kitomis formomis ir būdais, todėl kai kuriems ji gali būti per saldi ar karti. Tarptautiniame mainų programos projekte sutikau tokių žmonių, kurie mane šiltai priėmė, ir tokių, kurie galbūt nepasidalino savo dosnumu arba nežinojo, kokia man „duona“ skani. Tokioje situacijoje turime padėti kitam suprasti, kokią mėgstame „gerumo duoną“. Šis dvasinis maistas kiekvienam žmogui svarbus todėl, kad jis leidžia mums suvokti, kas yra malonu ir jauku.

Kasdien mes padarome kažką tokio labai gero, kas pradžiugina mus ir kitus. Kažkam tik nusišypsom ir jau diena praskaidrėja. Iš patirties galiu pasakyti, kad tikrai esu ragavęs gerumo duonos, tik niekada nesusimąsčiau apie šitą gražų gestą. Jau vien tai, kad kasdien manimi rūpinasi tėvai ir kiti artimieji, man suteikia begalinę ramybę. Supratimas, užuojauta, pagalba kitam, mano manymu, šios vertybės yra mano gerumo duona. Mūsų gerumas, aš manau, yra įgimta savybė, kurią puoselėjant atsiskleidžia ir mūsų branda. Jei būsime geresni vieni kitiems, parodysime, kaip mes visi dalijamės gerumo duona. Pagalvok ir tu apie tai.

Gerumo duona – ši metafora simbolizuoja gėrį ir pagarbą kitiems. Ji suartina ir stiprina žmones. Gerumas vadinamas duona, nes ji jau senovėje buvo pats svarbiausias maistas. Yra sakoma: „ Už gėrį atsilyginama gėriu“. Pritariu. Teko ir man dalintis gerumo duona. Prieš dvejus metus pavasarį vaikščiojau su pussesere parke ir sutikome močiutę, kuriai buvo apie 80 metų. Ji pradėjo mus kalbinti. Senolė pasakojo apie savo gyvenimą, apie savo sodybą ir apie savo sūnų, kuris jos nesupranta ir su ja labai mažai bendrauja. Ji daugiau artimųjų neturi. Supratome, kad ji jaučiasi vieniša. Pasiūlėme prisėsti kartu su mumis ir pabendrauti. Išklausėme ir, svarbiausia, pasidalinome savo dar paaugliškomis patirtimis. Ši situacija man parodė, kad kartais žmogui labiausiai reikia ne materialios pagalbos, o tiesiog šilto žodžio ir dėmesio.

Išklausymas gali būti didžiausia dovana tam, kuris jaučiasi vienišas. Tą dieną supratau, jog dalintis gerumo duona nėra sunku. Galbūt ir mūsų pokalbis suteikė senolei šiek tiek šviesos, o man supratimą, kad net mažas gerumas gali turėti didelę reikšmę.

Mano Gerumo duona būna skirta tiems, kam, mano manymu, jos labiausiai reikia. Visada prieš Kalėdas skiriu nedidelę paramos dalį telefonu Maltiečiams ir Vaikų išsipildymo akcijai, nes, nepaisant to, ką kalba ar rašo, galvoju, kad šiandien aš turiu, taigi – galiu dalintis, gal ir pasieks tuos, kam labai reikia, o jei ne, tai aš „nenubiednėsiu“. Dar stengiuosi padėti mūsų mažiesiems draugams. Kiekvieną žiemą pildau lesyklėlę miesto paukšteliams. Visada kaime daržinėje žiemai palieku šieno pabirų kurapkoms ir nenuskinu bei nesurenku rudenį po obelimis likusių obuolių, juos švariai susirenka stirnos. O vieną pavasarį kaime, braškių lysvėje, radau pamestus, o norisi tikėti, kad paliktus gražius stirnino ragus.

Visą gyvenimą aš stengiuosi gerai mokytis, kad nenuvilčiau savo šeimos. Visada sakiau savo močiutei, kad gerai mokysiuosi nuo pirmos klasės. Pažadėjau savo seneliui, jog įstosiu į universitetą. Jie visada mane palaikė ir ragino gerai mokytis. Mano senelis mane išmokė skaityti, po to išmokė daugybos lentelę. Močiutė mane išmokė taupyti ir būti mandagiam. Būtent jų meilė man ir yra gyvenimo gerumo duona.

Artėjant Šventoms Kalėdoms vis dažniau susimąstau, kad gerumas – tai lyg duona, kuria galime dalytis visus metus. Aš dalinuosi gerumu paprastai: geru žodžiu, darbu, šiltesniu žvilgsniu, pastanga blogį nugalėti gerumu. Šešerius metus lankiau mylimas kaimynes gimtinėje, o šiemet vis nuvykstu jų aplankyti jau „Angelų pievoje“. Vyresnėlė kaimynė man – lyg mama, kurios netekau prieš dvejus metus, todėl kiekvienas susitikimas su ja brangus ir prasmingas. Maudydavau mylimą kaimynę su jos neįgalia dukra, tvarkydavau namus, pasirūpindavau vaistais, o dabar tik aplankau, nes kasdiene priežiūra rūpinasi įstaigos darbuotojai. Žmonėms, kurių kasdienybėje trūksta artimųjų rankų, kartu praleistas laikas tampa atrama. Kai suteikiu joms bent trupinėlį šilumos, matau, kaip jų vienatvė palengva tirpsta, o akyse vėl suspindi viltis. Tada suprantu: gerumo duona niekada nesibaigia, jei ja daliniesi iš širdies.

Kai buvau maža, lankiau vaikų darželį. Buvau drovi ir tyli, todėl dauguma vaikų nekreipė į mane dėmesio. Dažniausiai žaisdavau su žaislais viena. Kai matydavau, kaip susigrupavę bendraudavo kiti vaikai, nuliūsdavau, jausdavau pavydą. Tačiau vieną dieną prie manęs priėjo mergaitė ir pasiūlė susidraugauti. Kadangi buvau vieniša ir liūdna, sutikau. Mes kartu pradėjome leisti laiką žaisdamos su įvairiausiais žaislais. Ji padėjo, kai buvo sunku, ir visada sugebėjo mane pralinksminti. Pradėjau jaustis laimingesnė ir džiaugiausi, kad susiradau pirmą savo draugę. Dabar suprantu, kad ji buvo mano pirma nuoširdi draugė, kuri davė paragauti gerumo duonos.

Gerumo duona – tai ne tik tikra valgoma duona. Ji reiškia gerumą, pagalbą, dalijimąsi ir šilumą tarp žmonių. Ją „iškepti“ galima ne iš miltų, o iš gerų darbų: kai paguodi, pasidalini, pasakai gerą žodį ar padovanoji šypseną. Gerumo duonos nereikia kepti orkaitėje, ją galima „iškepti“ savo širdyje – iš švelnumo, pagarbos ir rūpesčio. Tikrai duonai kepti sumaišome vandenį, miltus ir mieles, o gerumo duonoje – gerus jausmus ir nuoširdžius poelgius, kurie visus maitina iš vidaus. Su kuo geriausia ją „valgyti“? Su meile, draugyste, supratimu, kantrybe ir pagarba. Kartais tereikia pasidalinti ja su visai nepažįstamu žmogumi ir abiem pasaulis tampa šviesesnis. Kai jos atsiranda daugiau, norisi ja dalinti toliau. Tai duona, kuri niekada nesibaigia, nes kuo daugiau duodi, tuo daugiau jos lieka. Galima sakyti, kad gerumo duona auga ten, kur žmonės nepamiršta būti žmonėmis.

Duona kasdieninė, juoda ar balta, teikianti sotumą ir skalsą. Duona tokia įprasta, kurios šiais laikais pilnos lentynos. Atrodo, kad ne visiems ji netgi būtina, juk tiek daug skanumynų aplink. Bet yra duona, be kurios negalėtume gyventi, negalėtume džiaugtis, nes ji – Gerumo duona. Kas ji tokia? Kur ji auga? – paklausite jūs. Klausimų kyla daug, bet atsakymas paprastas ir nesudėtingas. Gerumo duona – tai mes, mūsų geranoriškumas ir širdies šiluma. Ji auga mumyse, kai pavasaris pabudina žemę, kai vasara kupa žolynais, o ruduo nuspalvina auksu medžius. Ji auga ir dabar, žiemą, kai pasaulis ilsisi ir baltas sniegas kvepia gaiviu tyrumu. Taip kvepia ir Gerumo duona. Joje telpa ne tik mūsų gerumas, kuris kaip pavasaris pabudina mūsų jausmus, kaip vasara šiltai apkabina, kaip ruduo dosniai apdovanoja, bet ir kaip žiema, kai laukiame didžiausių metų švenčių, kad susėdę prie vaišių stalo pasidalintume Gerumo duona. Duona, kuri sušildo ir apkabina, duona, kuri atneša ramybę ir džiaugsmą – Gerumo šviesą į mūsų širdis.

Gerumo duona dabar noriu pasidalinti su savimi – žmogumi, kurio aruodai ištuštėjo, kuris nebeturi gerumo duonos atsargų, gali dalintis su kitais tik grūdeliais, iškrapštytais, surankiotais iš pakraščių. Su žmogumi, kuris nebesugebės iškepti gerumo duonos tiek, kad užtektų visiems. Nenoriu dalintis tik trupiniais… Visada galvojau, kad vienas mažas pasidalijimas tampa šimtais pasidalijimų, vienas pasidalintas gerumo grūdas užaugina šimtus grūdų, maža gerumo duonos riekė grįžta dideliu gerumo duonos kepalu…Bet pasaulis keičiasi. Kažkas kažkur kažkaip išmėto gautus gerumo grūdelius, nebevertina. Nebeturi laiko, o gal ir nenori auginti gerumo duonos, kai visko tiek daug yra, o ir reikia neskubėti, galvoti, matyti ir girdėti, galvoti ir jausti… Arba tiesiog gyventi realiame pasaulyje tarp gyvų žmonių. Eisiu, susirinksiu likusius grūdelius, pasėsiu, kantriai auginsiu tą pačią GERUMO duoną. Tikiu – užaugs. Tik jau nebeduosiu bet kam. Bet jūs ateikit, pasidalinsiu.