„Kurti svarbu ne vien kitiems, bet ir sau“
Šaltą lapkričio trečiadienį mūsų mokyklos moksleivius kasdienybę praskaidrino dailininko, menotyrininko, pedagogo ir tapytojo Daniaus Galiausko apsilankymas. Menininkas pristatė savo kūrinius, kurie jausminga spalvų palete tikrai nurungia šias baltas, snieguotas dienas. Jūsų dėmesiui siūlau trumpą pažintį su dailininku ir jo kūryba.
Menininko mintys apie kūrybą
Danius Galiauskas parodos pristatymą pradėjo įsimintinais žodžiais: „Kurti svarbu ne vien kitiems, bet ir sau“. Tapytojas teigia, kad kūryba svarbi ir kitų profesijų atstovams, net ir kiemsargiams, gražiai, švariai ir kruopščiai surinkusiems spalvingus rudeniškus medžių lapus. Tik žmogus ne itin pastebi kūrybą kasdieniniame gyvenime, tačiau labiau ją pajunta menininkų darbuose.
Kūryba širdyje jau nuo mažų dienų
Jau nuo mažų dienų menotyrininkas jautė vaizdą, spalvas, tik gaila, kad gyvenant kaime buvo sunku gauti piešimo priemonių. Mokykloje nebuvo daug galimybių mokytis iš tai puikiai išmanančių žmonių (dailės mokytoja dėstė ir chemiją), tad kūrybinius įgūdžius menininkas puoselėjo pats, slaptai piešdamas klasės draugams ir broliui. Jis su juoku prisimena, kaip mažiukas būdamas pripaišydavo į brolio mokyklinius sąsiuvinius, o po to raudonuodavo abudu, mat sąsiuvinys nebuvo pati geriausia vieta reikštis meniniams talentams.
Baigęs mokyklą, D.Galiauskas manė, jog Utenoje jam, kaip menininkui, vietos nėra. Jo profesija buvo metalo tekintojas ir dirbo jis gamykloje. Jam nepatiko gamyklos monotonija, ta kasdienybės rutina. Ten jis jautėsi suvaržytas, o menas tuo metu atrodė kaip išsilaisvinimas. Iš tiesų – tai ir buvo išsilaisvinimas.
Meninio gyvenimo kalneliai
Kai tapytojo paklausė „Kiek laiko trunka meninis procesas ir ar visada baigtas kūrinys tenkina?“, menininkas atsakė smagia fraze: „Ir blynai kartais prisvyla!“ Idėjų gali gimti daug, bet jas išpildyti ne visada pasiseka net ir per labai ilgą laiką, nes ne visada tenkina galutinis rezultatas. Tačiau pamačius pasisekusį seniai turėtos vizijos vaisių, apima nuostabus jausmas, kuris „veža“ į priekį ir norisi vis labiau ištobulinti darbus.
Kokia gi kūrybos eiga? O ji paprasta, bet tuo pačiu metu ir labai savotiškai nepaprasta. Gimus naujai vizijai, dažniausiai yra pradedama nuo eskizavimo, kuris šiam menininkui nelabai patinka (kaip ir jo mokiniams), nes eskizas kartais atrodo geriau nei galutinis darbas, bet tai ne visada būna galutinė idėja, juk bekuriant kyla viena už kitą geresnių minčių.
Menininkas šiuo metu puoselėja tapymą su aliejiniais dažais ant drobės.
Pedagogikos kelias
Supratęs, kad tapytojo gyvenime trūksta meno, po bandymo dirbti gamykloje pradėjo pedagoginį darbą. Teko mokytis Vilniuje, o ten atsivėrė nauji gyvenimo keliai, ir menininkas sužydėjo. Dabar jis moko mažuosius dailininkus Utenos dailės mokykloje.
Nors eskizuoti pačiam mokytojui nepatinka, tačiau savo mokiniams jis visada siūlo pasidaryti nors lengvus eskiziukus. „Tik per eskizą galime susikalbėti su jaunaisiais dailininkais“, – sako tapytojas.
Dailininkas sakė, kad jam malonu sugrįžti į šią gimnaziją, nes čia teko mokytis (tiesa, neilgai, apie vienerius metus). Senieji D. Galiausko mokiniai ir mūsų mokyklos dailės mokytoja Daina Usevičienė apie pedagogą atsiliepia pačiais gražiausiais žodžiais – nuostabus dėstytojas, šiltas, geraširdis, paguodžiantis, supratingas, išmintingas, kitus motyvuojantis žmogus.
Paroda, nušviečianti gimnaziją nuostabiausiomis spalvomis
Kūrinių vizijų pradžia menininkui kilo būnant jaukiame Latvijos pajūryje. Tapytojas šiuose paveiksluose norėjo atkurti nostalgijos, ramybės ir taikos su savimi jausmą, užfiksuoti, anot paties dailininko, „ištripstančios akimirkos žavesį“, kurį, kaip niekur kitur, galima pajusti pajūryje.
Praeidami koridoriumi iš klasės į klasę žvilgtelėkite į šiuos savitus kūrinius. Išsirinkite sau labiausiai patikusius, esančius arčiausiai širdies. Pajauskite atgaivą ir pagalvokite apie tai, kokius jausmus norėjo perteikti Jums menininkas, kurdamas šiuos paveikslus.
Rimtautė-Emilija Rastenytė, 1a
