Interviu su Rimtaute Emilija Rastenyte
Rimtaute, kada pirmą kartą pajutai, kad nori per meną reikšti savo mintis ar idėjas? Papasakok.
Su pieštuku rankose bėgiojau dar nemokėdama net kalbėti, bet rimtai į šį pomėgį ėmiau žiūrėti 5-oje klasėje, kai mano dailės mokytoja tapo Dalia Puodžiukiene. Su šia mokytoja nutapiau patį pirmą rimtą kūrinį, kuriuo be galo didžiavausi, kitiems jis taip pat patiko. Tuo metu mokyklos tinklapyje apie jį buvo rašoma: „Mokinių ir mokytojų išskirtinio dėmesio susilaukė 5b klasės mokinės Rimtautės Emilijos Rastenytės sukurtas 
Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio portretas. Talentinga mergaitė puikia realistinės tapybos maniera perteikė drąsaus, charizmatiško žmogaus veido bei charakterio bruožus...“ Jame vaizdavau Vytauto Landsbergio portretą, o jo fone – lietuviškus kryžius. Man buvo visai neįprasta vaizduoti ne kambarį ar gamtą, o vienspalviame fone kryžius, kurie piešiniui suteikia tam tikrą mintį. Tai buvo tas kartas, kai supratau, kad per piešinius galima reikšti mintis. Tai mane labai sužavėjo.
Kas tas pirmasis, tave paskatinęs kūrybai, patikėjęs tavo talentu?
Manau, kad kiekvienas galėtų pasakyti, jog pirmieji ir reikšmingiausi žmonės gyvenime yra šeima. Bent jau man – tikrai. Tėtis, mama ir brolis mane visada lydi gyvenimo takais ir takeliais, jie yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tačiau be šeimos pirmasis mane pastebėjęs žmogus yra mano buvusioji dailės mokytoja Dalia Puodžiukienė. Šiam nuostabiam žmogui esu ir visada būsiu dėkinga.
Kada labiausiai norisi kurti, kaip kyla idėjos, įkvėpimas? Kur tą darai dažniausiai? Gal jau turi kūrybines dirbtuves?
Kaip bebūtų keista, labiausiai noriu kurti, kai esu supykusi, liūdna ar susinervinusi. Taip ir kyla idėjos – tomis akimirkomis tiesiog norisi jausmus palikti ant lapo, o ne širdyje. Be to, galbūt jau pastebėjote, kad piešdama naudoju daugybę spalvų, o taip yra todėl, jog spalvos neabejotinai ramina. Eskizus piešiu bet kur – namuose, gamtoje, autobuse. Tačiau eskizams išpildyti reikia patogios vietos, nes, deja, didelio lapo ar guašo spalvų rinkinio nenusineši, kur panorėjęs.
Kaip artimieji vertina tavo darbus? Ką sako draugai?
Mano tėtis pats visą gyvenimą piešė ir dar vis kuria fantastinius piešinius, tad jis visiškai supranta mane, kartais pakritikuoja, dažnai pagiria. O mamytė, atvirkščiai, džiaugiasi, tačiau norėtų, kad pieščiau daugiau gėlių, gyvūnų, natūralios gamtos, todėl piešiniai įgauna floristinių motyvų. Mano brolis yra muzikos žmogus, todėl žavisi muzikinių grupių albumų viršeliais. Jau ilgą laiką prašo, kad nupieščiau jam Pink Floyd grupės „The dark side of the Moon“ albumo viršelį savo stiliumi. Na, o iš draugų girdžiu tik gražiausius ir nuoširdžiausius žodžius.
Turi patį mėgstamiausią paveikslą, apie kurį pasakytum: ,,niekam niekada neduosiu, neparduosiu, nedovanosiu – tai mano?“
Negalėčiau pasakyti taip apie kažkurį savo piešinį. Ne dėl to, jog jie man nieko nereiškia ar nepatinka, bet todėl, kad nesu toks žmogus. Jei kas nors nuoširdžiai norėtų kurio nors mano piešinio, mielai atiduočiau, ir esu atidavusi jau ne vieną ir ne du. Ir taip yra todėl, kad galbūt tam žmogui tas piešinys kažką primena, kažką reiškia. Negaila atiduoti, nes aš juk galiu sau daug tokių piešinių prisipiešti. Šiuo metu mano mėgstamiausias darbas yra spalvotoji sena vienuolė, nes man jo prasmė gan juokinga. Be to, tas piešinys traukia akį ir kiekvienas žmogus gali jame perskaityti vis kitą mintį.
Kas paskatino surengti dailės darbų parodą gimnazijoje? Ši paroda pirmoji? Kaip ją vertini pati?
Šią parodą surengti paskatino dailės mokytoja Daina Usevičienė. Jau seniai su mokytoja apie tai kalbėjome ir esu jai labai dėkinga už tokį stiprų palaikymą bei tokią nuostabią galimybę! Ši paroda, kaip visiškai asmeninė – pirmoji. Aštuntoje klasėje mano piešiniai buvo eksponuojami jungtinėje parodoje kartu su drauge Ema, pusbroliu Edminu ir dėde Laimonu Šmergeliu. Be šių dviejų parodų, šie piešiniai buvo ir daugybėje kitų mažų parodėlių. Visuomet džiaugiuosi, kad kažkam patinka mano piešiniai, nes galbūt jie man pačiai ne visuomet patinka, visada galvoju, kad galiu padaryti geriau.
Šia savo piešinių paroda „Saulės“ gimnazijoje, be abejo, labai džiaugiuosi.
„Langas“ dėkoja už atsakymus ir linki savitų kūrybinių idėjų.
Interviu su Rimtautės dailės mokytoja Daina Usevičiene
Kaip pastebėjote Rimtautės talentą dailei? Kokie požymiai tai išdavė?
Prieš metus, kada Rimtautė atėjo į dailės pamokas, pastebėjau skvarbų mergaitės žvilgsnį. Tada atrodė, kad ji vienintelė pirmokė, kuri pačią pirmąją pamoką manęs atidžiausiai klausosi. Antrąją pamoką pamačiau, kad ji labai kūrybinga, mąsto kitaip. Po pamokos užsimezgė pokalbis. Rimtautė prisipažino, kad su nerimu laukė dailės pamokų, nes nežinojo, kaip į jos kūrybą pažvelgsiu aš – nauja dailės mokytoja. Mergaitė prieš tai mokėsi Utenos Krašuonos progimnazijoje, o ten jos gebėjimus atskleidė mokytoja Dalia Puodžiukienė. Ji visą tą laiką ir skatino Rimtautę kurti. Mergaitei patinka tapyti ryškiomis spalvomis. Išskirtiniai ir, sakyčiau, profesionalūs jos „vangogiški“ potėpiai. Visi darbai atlikti labai skrupulingai. Antrokė mėgsta ryškius raudonus, mėlynus ir geltonus spalvinius tonus. Ji tapo žmonių veidus, perteikia jų išraišką, o tai nėra lengva. Tam pasitelkia įvairias technikas: lieja akvarele, tapo akrilu.
Kas paskatino mokinę sukurti paveikslų ciklą vandens tematika? Kaip kilo mintis? Ar bendradarbiavote? Ar tai mokinės laisva kūryba – kūrybiškumo proveržis?
Mokinė dalyvauja įvairiose veiklose, gerai mokosi. Mokytojai kreipiasi į Rimtautę tada, kada reikia sukurti vieną ar kitą plakatą renginiui ar projektui. Biologijos mokytojos paprašyta nutapė vieną piešinį, o vėliau gimė antrasis. Ir, manau, kad pastarasis labai vykęs kūrinys. Taip ir gimė ciklas vandens tematika.
Įvertinkite mokinės darbą kaip dailės mokytoja? Kuris darbas labiausiai imponuoja, kuriam rastumėte vietos savo asmeninėje erdvėje ir kodėl?
Prieš darbų eksponavimą paklausiau Rimtautės, ar ji rašys kūrinių pavadinimus. Mokinė atsakė, kad nėra pavadinimų. Nežinau, kaip ji pavadintų savo miniatiūrą, atliktą akvarele, kur „degančio“ fono centre stovi nedrąsi mergaitė, rankomis dengia veidą, bet akies krašteliu stebi pasaulį. Ar ji nedrąsi, ar nustebusi, o gal smalsi ir ieško minčių savo kūrybai? Kartais aš tokią Rimtautę matau mokykloje... Būtent šis darbas, į kurį žiūrint kyla daugiausiai klausimų, lengvai rastų vietą mano namuose.
Ką patartumėte tobulinti savo mokinei, nes menininkas niekada nebūna patenkintas savo darbais – tobulumui ribų juk nėra...
Jei Rimtautė norės, ji pati ieškos naujų spalvų, naujų formų savo idėjoms išreikšti. Patarčiau nesustoti, nesakyti: „Jau gerai nutapiau.“
Kaip apskritai Jūs skatinate mokinių kūrybiškumą? Ką išgyvenate, padėdama ar paskatindama surengti asmeninę parodą?
Man labai patiko viename seminare išgirsta frazė, kad kūrybiškumas – ne talentas, o įgūdis. Per savo 27 metų pedagogės praktiką esu mačiusi daug gabių dailei mokinių, tačiau taip ir sustojusių pusiaukelėje. Tačiau sutikau ir tokių, kurie gal ir neturėjo ypatingo talento, bet turėjo svajonę ir daug dirbo. Jie tapo savo srities profesionalais. Surengti savo asmeninę parodą nėra lengva, reikia turėti, ką parodyti. Ne visi išdrįsta rodyti darbus viešai. Juk kūryba – asmeninė erdvė. Į ją įsileisti kitus ne visada norisi. Padėdama rengti parodą patiriu didžiulį džiaugsmą – juk kuria jaunas žmogus.
Ar jaučiate meniškos prigimties žmonių išskirtinumą? Kuo dar kitokia Jūsų mokinė Rimtautė?
Mane žavi Rimtautės vidinė kultūra, aplinkos pajautimas. Ji visada gelbsti ten, kur reikia dailininko akies, visada turi minčių ir idėjų konkrečiam projektui įgyvendinti. Subtilus pasaulio pajautimas spalvomis – tai Dievo dovana, kuria Rimtautė dalinasi ir su draugėmis, mokydama jas tapyti.
„Langas“ dėkoja už interviu ir linki kūrybiško bendradarbiavimo su talentingu jaunimu.
Ir draugė, ir menininkė Rimtautė
Rimtautė Emilija Rastenytė ir kaip draugė, ir kaip menininkė yra tikrai nepakeičiama! Tai žmogus, kuris visada padeda, pataria ir geba šiltai bendrauti. Mergina, kaip menininkė, atsiskleidė jau per pirmąjį mūsų susitikimą ir iki šiol kiekvieną kartą vis dar sugeba nustebinti savo darbais. Rimtautės gebėjimas kurti, manau, ją nuves labai toli, juk menininkams ribų nėra… (Rasa)
Rimtautę pažinojau neilgai, bet per tuos kelis mėnesius spėjau pamatyti jos menišką sielą ir gerą širdį. Jos rankos kuria nuostabius paveikslus, o jos siela šildo visus, prie kurių prisiliečia. Rimtautė – viena iš milijono, ir pasaulis jai tikrai ne riba. (Deimantė Gumbrytė)
Rimtautė – tai žmogus, su kuriuo niekada nebus nuobodu, su kuriuo gali kalbėtis giliausiom temom nors ir iki ketvirtos ryto. Ji visada padės, patars ir palaikys tave. Ji yra labai talentinga, nes kūriniai verčia susimąstyti ir įsigilinti, o jų spalvingumas tik atspindi jos nuoširdžią asmenybę. (Gabija)
Emilija yra toks žmogus, su kuriuo visada gali apie bet ką kalbėti ištisas valandas. Ji visada paguos, pralinksmins. (Paulina)
Rimtautė šiltas, smagus, draugiškas, protingas, aktyvus žmogus, kuris visada padės, padrąsins, paragins veikti. Ji darbšti, dėl mokyklos aukojanti daug laiko ir energijos. Akivaizdu, kad ji myli meną, turi lakią vaizduotę, kupina originalių idėjų. (Indrė)
Rimtautė yra geraširdė, draugiška, meniška asmenybė. Jei kada reikia kokios pagalbos, visada padės. Labai gera draugė, jei kas atsitinka, visada paguodžia. (Austina)
Rimtautė yra meniškos prigimties žmogus. Žinau, kad piešdama ji jaučiasi laiminga. Galima tik pasigrožėti ir pagirti jos darbus. Manau, jos paroda viena iš šauniausių. (Armanda)
Mokinių žvilgsnis į Rimtautės parodą
Peržiūrėdama naują dailės darbų parodą, esančią gimnazijos pirmame aukšte, pirmiausia paveiksluose ieškojau vandens. Juk parodos pavadinimas – „Vanduo ir gyvybė“. Supratau, kad kiekvienas kūrinys turi filosofinę prasmę. Labiausiai sudomino paveikslas, kuriame tarp gėlių pasislėpęs žmogaus veidas. Manau, gėlės simbolizuoja gyvybę, o spalvingas veidas jose – žmogaus laimę. Būtent šis kūrinys sukėlė teigiamas emocijas. (Austėja)
Gimnazijoje pastebėjau naują paveikslų parodą: ji kitokia nei buvusios anksčiau. Ši kažkuo labai traukia, greičiausiai savo spalvingumu. Kiekviename paveiksle matau gyvybę vis kitaip – gamtos, gyvūno, žmogaus pavidalu. (Lidija)
Rimtautės paroda įrodo, kad gyvybę galima pavaizduoti labai įvairiai. Jos paveikslai unikalūs tuo, kad „perskaityti“ gali savaip. Žiedas, dangaus skliautas, suknelės raštas, žmogaus akys ir net krentantys plaukai – tai gyvybė. Ypač gera juos analizuoti ir mąstyti, kai vyksta pamoka, o koridoriuje tylu ir tuščia. (Anonimas)
Parodos autorė savo kūriniuose savaip interpretuoja vandenį. Kiekviename darbe įžvelgiu sąsają vandens ir gyvybės. Ilgiau stabteliu ties paveikslu, kuriame moters veidas. Mano manymu, raudona spalva jame reiškia paslėptą kančią. Mąstau: įdomu, ką pati autorė jautė, tapydama šį darbą? Kituose darbuose – daug mėlynos spalvos. Iš jų gali pasisemti ramybės. (Gabrielė)
Menas man asocijuojasi su grožiu. Dešimtokės Rimtautės Emilijos darbai mane pribloškė – kažkas neįprasto. Tai piešiniai, į kuriuos kiekvieną kartą pažvelgusi galiu pamatyti vis kitokį siluetą, kitokį vaizdą. Matosi, kad mergaitės gabumai ugdyti jau ne vienus metus. (Everesta)
Rimtautės piešiniuose galima įžvelgti paslėptų minčių, o spalvų kontrastai sukuria vis kitokią nuotaiką. Atrodo, kad kiekvienas paveikslas pasakoja vis kitą istoriją... (Viltė)
Pastebėjau, kad ši paroda yra labai spalvinga ir kiekvienas darbas suteikia gerų emocijų. Visus paveikslus sieja viena detalė – žmogaus veidas ar siluetas. Ir kiekvienas veidas atskleidžiamas vis kitaip. (Laura)
