Gintautės Grižaitės paroda gimnazijos bibliotekoje
Mūsų gimnazijos ketvirtokė Gintautė Grižaitė pradėjo piešti tada, kada pradėjo mokytis „Saulės“ gimnazijoje. Bet nebeatsimena pirmojo savo piešinio – tai atsitiko savaime: pasidėjo prieš save portretą, paėmė į rankas pieštuką ir piešė. Keista, bet dailės pamokų tiesiog nekentė, todėl svarsto, kad būtent tai, ką dabar daro su pieštuku, galima vadinti bumerangu. Beveik visi menininkai mano, kad įkvėpimas kurti tikrai reikalingas. Gintautė nelaiko savęs menininke, tačiau yra tos pačios nuomonės – kažkoks kūrybinis polėkis yra privalomas, nes kitaip darbuose atsispindinčios emocijos bus šaltos. Būna momentų, kai nekyla ranka paimti pieštuko, ir tai gali tęstis kelias dienas ar net mėnesius. Todėl Gintautė įsitikinusi, kad, norint nupiešti nors vieną portretą, svarbiausia savybe tampa kantrybė. O kad toks kūrinėlis realiai „gimtų“, ji sugaišta maždaug apie dvylika valandų, be to, dažniausiai piešia vakarais ar net naktimis. Todėl tėvai kartais drįsta priekaištauti Gintautei, kad ji „sėdi“ net iki trečios valandos nakties.
Gimnazistė prisipažįsta, kad yra gana impulsyvi ir savikritiška, ypač tada, kai kalbama apie jos darbus. Bet įsitikinusi, kad piešimas padeda jai suvaldyti savitą charakterį. Gal pasirodys labai keista, bet būtent neigiama emocija – pyktis – gali padėti jai atsiriboti nuo supančios aplinkos, susitelkti ties darbu ir pabėgti nuo realybės. Gintautė kategoriška: kol piešiamo veido bruožai neatrodo realiai, nekalba apie žmogų, neskleidžia jokios emocijos, vadinasi, nėra laukiamo rezultato ir darbas dienos šviesos nepamatys. Nors gimnazistė gali piešti žmonių portretus, bet savo portreto dar nėra nupiešusi, o ir niekam šito darbo tikrai nepatikėtų. Stabdo vienintelė, gal ir labai keista priežastis – baimė, kad kitas nupieš daug geriau… O mintis, kad reikia mokytis dailės mokykloje ir lavinti piešimo įgūdžius, mergaitei yra tiesiog atgrasi. Ji mano, kad tokia mokykla gadina laisvą, kūrybišką asmenybę, nes bando nukreipti kokia nors kita kryptimi. Gintautė įsitikinusi, kad jos pasirinkimas yra teisingas – piešdamas savarankiškai žmogus nėra įspraustas į jokius rėmus, o laisvė leidžia ir eksperimentuoti, ir ieškoti saviraiškos per piešinius.
Dar dvyliktokei labai svarbu pasitikėjimas savimi, dvasinė stiprybė. Kartais ją kankina baimė pasiduoti aplinkinių įtakai, jų neigiamiems vertinimams. Ją labai nustebino draugų pastebėjimas, kad pieštuose portretuose atsispindi ne tik žmonių emocijos, bet ir pačios autorės – Gintautės – jausmai. Galbūt piešimas yra vienintelė sritis, kurioje ji gali kažką daugiau pasiekti, bet mano, kad tai liks tik pomėgiu ir netaps nuolatiniu darbu ar pragyvenimo šaltiniu. Dar ir apie studijas gimnazistė negalvoja, nesieja jų su menais, nors šie metai jau paskutinieji mokykloje.
Tai pirma paroda Gintautės gyvenime. „Tiesą pasakius, aš neturėjau net minties surengti parodą, nes į savo darbus žiūriu kaip į paprastus piešinukus, bet atsirado žmonių, kurie mano darbeliuose mato daugiau negu aš pati“,- kuklinasi gimnazistė. Beje, Gintautės gebėjimus piešti pirmiausia pastebėjo gimnazijos bibliotekininkė Rita Stakienė. Būtent ji jau ne pirmus metus siūlė gimnazistei parodyti savo kūrybą visuomenei, labiau atsiskleisti, išgirsti kitų pastebėjimus.
Gimnazijos bibliotekoje surengus Gintautės Grižaitės portretų parodą, neliko abejinga dailės mokytoja Daina Usevičienė. Ji sakė, kad piešti portretus nėra lengva, todėl labai maloniai nustebino dvyliktokės pasirinktas portreto žanras. Mokytoją taip pat žavi mergaitės kruopštumas, atidumas, nes visi portretai atlikti paprastu pieštuku, o tai nėra lengva. „Daug darbo įdėta štrichuojant plaukus. Kiekviena sruogelė atlikta preciziškai. O ir veidai komponuojami ne vien iš priekio, bet ir iš šono. Stengiamasi perteikti portretuojamojo charakterį,“ – pastebi mokytoja. Ji mano, kad mokinėišbandys ir kitas piešimo technikas, nes puikiai jaučia formą, liniją, proporcijas. Tai rodo keli animaciniai darbeliai, eksponuojami šalia portretų.
Džiaugėsi Gintautės talentu ir auklėtoja Irena Eitminavičienė, nes tarp jos auklėtinių atsirado antra portretistė. Buvo Julija Gumbrytė, dabar – Gintautė Grižaitė. Auklėtoja pastebi, kad akivaizdžiai matyti, kaip piešdama paprastu juodu pieštuku mergaitė sukuria pakankamai charakteringus, emocingus, ryškius portretus. „Tikiuosi, kad čia tik pirmieji Gintautės bandymai, kad jos talentas vis labiau atsiskleis pačiomis gražiausiomis spalvomis. Man atrodo, kad tik mokantys susikaupti, kitaip matyti supančią aplinką, kitaip jaučiantys, tinkamai išnaudojantys laiką žmonės gali sukurti kažką gražaus. Linkiu ir toliau tobulėti šioje srityje“, – negaili gražaus palinkėjimo savo auklėtinei I. Eitminavičienė.
Mes taip pat prisidedame prie sveikinimų Gintautei ir linkime kūrybiškumo, naujų idėjų ir dar ne vienos parodos gyvenime.
Jaunieji žurnalistai
