„…Ir Pasauliu, ir Pasaka tikiu”
Vasario 6 dieną gimnazijoje buvo atidaryta tautodailininkės Reginos Eidžiulienės paroda, tad kasdien eidami gimnazijos koridoriumi galime pasigėrėti akį traukiančiais gamtovaizdžiais, ryškiomis spalvomis. Tačiau visada labai įdomu, kas slepiasi už meno kūrinio, ką mąsto žmogus, nusprendęs save atskleisti spalvomis, formomis. Parodos autorė sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Kaip pristatytumėte save tiems, kurie nebuvo parodos atidaryme?
Esu Regina Eidžiulienė, buvusi šios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Pedagoginį darbą teko dirbti 25-erius metus Utenos miesto mokyklose – R.Šaltenio progimnazijoje, katalikiškoje „Saulės” bei dabartinėje „Saulės” gimnazijose. Esu tikra aukštaitė „ iš pa Utenas’’, šiame rajone gimiau, baigiau mokyklą, dirbau ir šiuo metu gyvenu Ąžuolijos kaime. Todėl nesistebėkite, kad kalbu tarmiškai, tai man labai patinka, tai dalis manęs. Su vyru Vytautu užauginome dukrą ir sūnų, džiaugiamės anūkai.
Menas irgi yra dalis manęs, be jo neįsivaizduoju gyvenimo. Patinka Įvairios meno sritys. Net dirbdama mokykloje su mokiniais pastačiau keletą spektaklių, inscenizavau literatūros kūrinių. Būdama studente Vilniaus pedagoginiame universitete (tuo metu jis buvo institutas) padėjau leisti sienlaikraštį, teko apipavidalinti įvairius stendus. Net norėjau studijuoti taikomąją dailę. Bet apsisprendimui padarė įtaką mokytoja, kuri dėstė paskutinėje klasėje literatūrą. Sutikti žmonės dažnai lemia mūsų likimus. Pedagoginis darbas visada patiko, mylėjau mokinius. Ir dabar dar dažnai sapnuoju vedamas pamokas.
Kada pradėjote tapyti ir kodėl?
Kai liga sustabdė pedagoginį darbą, buvo labai skaudu, sunku...Teko atrasti save iš naujo, o gal tiesiog prisiminti jaunystės svajones. Buvo karšta vasaros diena, su šuneliu vaikščiojau pamiške, prisirinkau daug įvairių lauko gėlių. Grįžusi namo susiradau gerokai sudžiūvusias akvarelines spalvas ir pradėjau piešti. Supratau, kad atradau tokią veiklą, kuri mane gydo dvasiškai, suteikia noro matyti grožį. Menas visada gydo žmogų. Sutikau daug gerų žmonių, kurie mane padrąsino, matė net pirmose teplionėse prasmę. Pirmoji didžiausia personalinė mano darbų paroda buvo jūsų gimnazijoje. Na, ir prasidėjo parodos, konkursai, kelionės, įvairios pažintys, plenerai.
Iš kur semiatės įkvėpimo savo darbams?
Įkvėpimo savo darbams semiuosi daugiausia iš gamtos. Gyvenu labai gražioje vietoje. Stebiu aplinką. Pamatytas keistai užaugęs medis, raibuliuojantis ežeras, besileidžianti saulė į horizontą, įvairiaspalvis medžio lapas, rasos lašelis ant žolės, gražus gėlės žiedas – viskas gali įkvėpti tapyti.
Kaip gimsta paveikslo idėja, sumanymas? Gal papasakotumėte kokio nors paveikslo atsiradimo istoriją?
Tapymui reikia nusiteikimo arba, kaip pasakytų menininkai, įkvėpimo. Man reikia saulės, džiugios muzikos, geros savijautos. Dažnai paveikslą vaizduotėje nešioju keletą dienų ar savaičių, o nutapau per vieną ar dvi dienas. Kartais per keletą dienų pavyksta sukurti keletą darbų, o kelis mėnesius tik svajoju. Patinka tapyti ciklus, tada jau dirbu kelias savaites.
Menininkai turbūt gyvena truputį kitaip. Jie prisimena ne tik praeitį, bet kartais nukeliauja į ateitį. Taip buvo man ne kartą, turiu keistą intuiciją. Prieš pusantrų metų, rudenį, vis kirbėjo mintis nutapyti kelią, vedantį per mišką, tiltelį. Kai tapiau, vis galvojau, ar šiuo keliu ateinama ar nueinama, labiau galvojau apie išėjimą. Po mėnesio mano mama išėjo Anapilin...
Kas kuriant paveikslą svarbiausia: idėja, spalva, kompozicija ar dar kas nors?
Tapant svarbu viskas: ir idėja, ir kompozicija, ir spalva, ir technika. Man, savamokslei, labai padėjo tai suprasti tapytojų pleneras. Jo metu susipažinau su kitomis tautodailinininkėmis, dalinomės patirtimi, aptarėme darbus. Šiuolaikinės technologijos, albumai, knygos, parodos – viskas gali padėti tobulėti. O mokytis yra labai įdomu, ypač naujų tapymo technikų. Šiuo metu mokausi akrilinio liejimo. Tai veikla, kuri turi labai daug įvairių galimybių.
Ar kurdama paveikslą galvojate apie žmones, kurie į jį žiūrės?
Kurdama dažnai galvoju apie žmones, kuriems mano darbas patiktų, kartais sulaukiu užsakymų. Esu pozityvus žmogus, mėgstu ryškias, gražias, šiltas spalvas. Savo kryptį pavadinčiau emociniu realizmu, man rūpi sužadinti stebinčiam žmogui gerus, šiltus jausmus.
Ką laikote savo svarbiausiu pasiekimu mene?
Didžiausiu pasiekimu įvardinčiau ne nutapytus paveikslus, bet atrastą būdą įprasminti save. Skubančioje kasdienybėje nedaug laiko lieka sau, savo dvasiniam tobulėjimui. Tapyba padeda nusiraminti, užmiršti bereikšmes problemas, džiaugtis savimi – kūrėju. Manau, kiekvieno žmogaus prasmingiausia paskirtis yra kurti grožį. Aš vis dar tikiu, jog menas išgelbės pasaulį. Paklausite: nuo ko? Manau, nuo susvetimėjimo, abejingumo, žiaurumo, gobšumo, bejėgiškumo.
Ko palinkėtumėte mūsų gimnazistams?
Nuoširdžiai dėkoju visai „Saulės” bendruomenei už nuostabiai priimtą mano parodą. Džiaugiuosi, kad mokiniai noriai įsijungė į liejimo akrilu pamoką. Manau, jog mes kūrėme radauskišką pasaką, realybę vertėme spalvomis. Visiems, ir gimnazistams, ir mokytojams, linkiu atrasti save mene. Kūryba išlaisvina žmogų, padeda atsipalaiduoti, labiau mylėti save bei gyvenimą. Jaunuoliai, svajokite, siekite savo svajonių, jomis tikėkite. Nenusiminkite, jei ne viskas sekasi, ne viskas pavyksta šiandien. Tikėkite, kad viskas bus gerai, svarbiausia, mylėkite save ir branginkite gyvenimą. Jūs mokotės tikrai geroje gimnazijoje, moko puikūs pedagogai. Visiems linkiu didelės sėkmės. Perfrazuodama H.Radausko eilėraštį, sakau: nors „pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą”, aš ir Pasauliu, ir Pasaka tikiu.
Laikraščio „Langas” redakcija dėkoja už interviu ir linki niekada nepaliauti tikėti pasaulio gėriu ir grožiu ir nuolat sugrįžti į gimnaziją su naujais darbais.
