Edukacinė išvyka

Ketvirtadienio vakarą grupelė mokytojų ir mokinų, lankančių šokio pamokas ir valdančių žodžio meną, dalyvavo edukacinėje išvykoje Anykščiuose – žiūrėjo Šeiko šokio teatro spektaklį „Nakties virpėjimai” (kūrinio autorė, choreografė Ugnė Dievaitė, atlikėjos Agnija Šeiko ir Marija Ivaškevičiūtė). Spektaklio metu buvo skaitomos ištraukos iš Salomėjos Nėries dienoraščių, o poetės išgyvenimai iliustruojami šokio judesiais. Mokiniai turėjo galimybę susipažinti su šiuolaikinio šokio menu ir kūrybiškai interpretuoti poetės biografiją. Kiečiame pasiskaityti įspūdžius ir patiems susidaryti įspūdį apie matytą spektaklį.

Šokio mokytoja Regina Bernotienė: Įspūdžius apie matytą spektaklį norėčiau pradėti Agnijos Šeiko, šokio teatro įkūrėjos, žodžiais; „Šiuolaikiniame šokyje man labai svarbi laisvės tema, laisvo judėjimo galimybė. Tai – erdvė kūno galimybėms išnaudoti. Dar viena labai svarbi šiuolaikinio šokio ypatybė – intelektualumas.“ Šiuolaikiniame šokyje man labai svarbi laisvės tema, laisvo judėjimo galimybė. Tai – erdvė kūno galimybėms išnaudoti. Dar viena labai svarbi šiuolaikinio šokio ypatybė – intelektualumas.“ O aš norėčiau pridurti, kad šiuolaikiniam šokiui būdingas įvairiapusiškumas. Jis daugiau siejamas su filosofija, mąstymu, saviraiška, nei su griežta choreografija. Šiuolaikiniame šokyje esmę perprasti nėra lengva. Prasmės suteikimas judesiui priklauso nuo komunikacinių kūrėjo, atlikėjo ir žiūrovo gebėjimų. Kiekvienas iš jų tą prasmę suvokia ir interpretuoja savaip. Man patiko choreografės ir atlikėjų pasirinkta judesių raiška, kuri perteikė žmogaus vidinę jausmų, patirčių amplitudę. Sužavėjo gyvai atlikta muzika bei pasirinktas apšvietimas, minimalistinė scena. Manau, mirgėjimą naktyje įžvelgėme, nes iškilo klausimų, vyko bendra diskusija.”

Rimtautė Emilija Rastenytė, 4a klasė: „Spektaklis man paliko įspūdį ir mane įkvėpė. Visų pirma, mane, kaip jauną dailininkę, sužavėjo spektaklio estetika, kūnu kuriami vaizdiniai. Šokančios moterys judėjo lengvai, grakščiai, lyg medūzos. Nors judesiai buvo chaotiški ir dinamiški, juose buvo matyti elegancija, o tai mane labai sudomino. Judančiomis rankomis buvo kuriamos formos, o specifiškas apšvietimas metė įdomius šešėlius, kurie suteikė pasirodymui kitokį prieskonį. Mano manymu, muzika taip pat derėjo, padėjo įsijausti ir žiūrovui, ir šokėjui. Taip pat patiko tai, kad pasirodymas buvo ganėtinai abstraktus, todėl buvo palikta erdvės interpretacijoms. Mano interpretacija, žinant, kad spektaklis susijęs su Salomėja Nerimi, yra tokia, jog viena iš dviejų šokančiųjų moterų (šviesiais plaukais), buvo Salomėja jaunystėje, o moteris tamsiais plaukais - jau brandesnis jos gyvenimo laikotarpis. Taip manau todėl, kad šokėja, vaizdavusi jaunystę, buvo dinamiškesnė, todėl priminė kupiną energijos ir mėgstantį maištauti jaunimą. Taip pat šių dviejų šokėjų bandymą judesiais komunikuoti tarpusavyje, bet negebėjimą pasiekti viena kitos, interpretuočiau kaip jau brandžios Salomėjos Neries pasiilgimą savo jaunystės, praeities, bet negalėjimą jos pasiekti, į ją grįžti, ištaisyti praeities klaidų. Po spektaklio jaučiausi lyg susapnavusi sapną. Toks įdomus ir keistas buvo šis spektaklis, lyg sapnas.”

Ema Lukoševičiūtė, 4a klasė: „Vaidinimas man iškėlė klausimą: „Ar žmogų kontroliuoja likimas, ar atvirkščiai, žmogus kontroliuoja savo likimą?” Labai patiko, kad tai nebuvo lengvai suprantamas siužetas. Turi gerai įsigilinti, susikoncentruoti ir pats suprasti, filosofuoti arba interpretuoti pagrindinę mintį. Aš vaidinimą interpretavau kaip santykį tarp žmogaus ir jo sielos. Tai yra vienas nuo kito neatsiejami dalykai. Žmogus tenkindamas sielos norus gyvena harmonijoje, ramybėje. Tačau susidūręs su įvairiais sunkumais jis pagalvoja, jog tai likimas ir nebeklauso, ko trokšta jo siela. Balansas sudūžta, matomas akivaizdus kontrastas tarp sielos ir žmogaus veiksmų - siela nori maištauti, išsivaduoti iš pančių, bet žmogus jos tarsi išsižada ir po truputį miršta. Ypač gerai visas emocijas pabrežė aktorių judesiai. Jie buvo švelnūs, lengvi, tarsi plunksna, bet tuo pat metu dramatiški. Visas vaidinimas atrodė tarsi miražas ar mistiškas sapnas. Apšvietimas taip pat suteikė paslaptingumo įspūdį. Jeigu būtų galimybė, neatsisakyčiau pamatyti daugiau tokių vaidinimų.”