Patirčių lagaminas
„Saulės“ gimnazijoje mokiausi dvejus metus. Čia sutikau daug puikių žmonių ir nuostabių mokytojų. Mokykloje adaptuotis tikrai nebuvo sunku: su puikių bendraklasių pagalba adaptacija tapo vienu malonumu ir greit mokykla tapo sava. Gimnazija man per šį laiką davė labai daug: naujų žinių, gyvenimiškos patirties (šiltos ir šaltos), požiūrį, kad po tamsios šiandienos ateis šviesus rytojus, daugiau pasitikėjimo savimi. Į mokyklą atėjau kaip žmogus, negavęs ankstesnėje gimnazijoje galimybės atsiskleisti, o čia, „Saulėje“, aš save išbandžiau įvairiuose amplua.
Turbūt įsimintiniausias įvykis – galimybė paimti interviu iš dainininkės Eglės Jakštytės. Su ja pokalbis tikrai buvo malonus ir neformalus. Už pasitikėjimą ir šią galimybę esu labai dėkinga lietuvių kalbos mokytojai Zitutei.
Kaip ir minėjau, mokykloje ne tik mokiausi, bet ir turėjau galimybę pasirodyti scenoje: vesti renginius, šiek tiek vaidinti, dalyvauti tradiciniuose mokyklos gimtadienio renginiuose, madų šou, taip pat priklausiau savivaldai. Labiausiai veiklose skatino dalyvauti klasės auklėtoja Audronė, istorijos mokytoja Jolita ir režisierė Saulė. Šių puikių mokytojų dėka supratau, kad gyvenime reikia dalyvauti visur, kur tik esi kviečiamas, ir iš jo semti viską, kiek tik įmanoma. Tik veikdamas įgyji patirties, o ši padeda nugalėti ir kitus sunkumus. Mokykloje įgavau komandinio darbo patirties, supratau, kad ne visada sekasi, kad komandoje gali būti ir nesutarimų, skirtingų nuomonių. Ši veikla brandino labiau negu pamokos. Būdavo gera, kai komandoje ruošiantis renginiams sutapdavo nuomonės ar bent rasdavome kompromisą. Nors bėgti norėdavosi nuo ginčų ir kivirčų, kurie išmušdavo ne vieną iš vėžių, bet ir iš tokių išgyvenimų pasisėmiau patirties, kaip suvaldyti konfliktą ir išlikti ramiai.
Gimnazijoje buvo ir linksmų, ir nelabai linksmų pamokų. Nelabai linksmos buvo matematikos pamokos po rašto darbų, nes į jas eidavau su nežinia – kiek gavau? Taip pat kartais nelabai būdavo linksma lietuvių kalbos rašinių metu, nes tai darbas, reikalaujantis labai daug triūso ir pastangų. Linksmiausios būdavo turbūt biologijos pamokos, nes daugiausiai per jas klegėdavo mūsų merginų grupelės juokas. Man džiugu pasakyti, kad ir per kitas pamokas labai dažnai buvo girdėti mokinių juokas. Tai parodo, kad mūsų gimnazijos mokytojai yra jaunatviški, jie supranta jauną žmogų, geba pajuokauti, supranta ir mūsų „bajerius“. Tačiau buvo ir tokių pamokų, iš kurių norėjosi pabėgti – tai rašto darbai, kontroliniai, savarankiški darbai ar rašiniai. Bet sukąsdavau dantis ir eidavau į jas nukabinusi nosį, o kartais, gavusi gerą pažymį, išeidavau aukštai iškelta galva. Ir taip pasijusdavau tik mokytojų ir mūsų, mokinių, bendradarbiavimo dėka. Pamokas lankyti vertėjo, nes jose įgavau ne tik žinių, bet ir gyvenimiškosios patirties, kuri pravers tolesniame gyvenime.
Noriu dar pasakyti, kad gimnazijos aplinka labai daug priklauso ir nuo paties mokinio: kokios norėsi, tokią ir susikursi, kaip tu elgiesi, taip ir aplinkiniai elgsis su tavimi. Mokykloje dirba tikrai nuostabūs mokytojai, svarbiausia, perprasti jų reikalavimus ir pasistengti juos įvykdyti.
Mokytojams pasiūlyčiau labiau mokinius supažindinti su kultūros, meno pasauliu, nes juk tai praverstų jaunam žmogui gyvenime. Juk mokiniai turi žinoti, kad į operą ar miuziklą su džinsais ir nutįsusiu džemperiu eiti nevalia.
O mokykloje besimokantiems gimnazistams pasiūlyčiau palaikyti glaudų ryšį su mokytojais ir niekada neatsisakyti jų siūlomų konsultacijų, nes tai tikrai padeda tobulėti. Neatsisakyti šiltų pokalbių, nes tai suartina. O svarbiausia, lankyti pamokas, nes tada lieka mažiau darbo namuose.
Mokytojai, nuoširdžiai tariu ačiū už tai, kad mano patirčių lagaminas yra pilnas ne tik žinių, bet ir save išbandymo net ir labai nepatogiose situacijose.
Gabrielė Miškinytė, 4A
