Mokytojo diena „Saulėje“
(Tiems, kurie nebuvo, arba tiems, kurie nori nepamiršti)
Šventė mokykloje
Šventė prasidėjo nuo pat ryto. Kiekvieno ateinančio mokytojo prie durų laukė pasipuošę mokiniai, kurie įteikė po rudeninę puokštelę. Diena iš karto nusispalvino šventinėmis spalvomis, nors po skambučio turėjo prasidėti darbas. Bet jis buvo nekasdieniškas. Mokytojų laukė įvairiausi siurprizai, pavyzdžiui, filmo peržiūra, kad mokytoja pailsėtų, ir savanoriškai ant stalo sudėti telefonai. Ko gero, originaliausiai pasveikino naująją auklėtoją Loretą Dailydienę 2c klasės mokiniai: auklėtoja buvo iškviesta neva tramdyti nepaklusnių antrokų, bet klasės seniūnas, pasiaiškindamas dėl nedrausmės ištraukė rožių puokštę. Auklėtoja nevaldė emocijų... Kad nesibaigtų šventės pojūtis, per pertraukas mokiniai siuntė muzikinius sveikinimus, o po keturių pamokų mokytojai buvo pakviesti į salę. Visų nuotaika buvo nostalgiškai pakili. Ją kūrė ne tik nedrąsūs, bet nuoširdūs abiturientų sakomi žodžiai, Deivido subtiliai atliekama „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, Karolio pučiamo saksofono garsai, bet jaukiai žibintais, šviesos simboliais, papuošta scena. Šį kartą mokytojų pagerbti į gimnaziją atvyko ir pats miesto meras A. Katinas bei mero patarėjas H. Zabiela. Šmaikščius sveikinimo žodžius meras užtvirtino padovanodamas didžiulį (sakė, skanų) šakotį ir miesto ženkliuką. O kokia gi šventė be šiltų pokalbių prie abiturientų suruošto stalo?! Buvo ir tai. Taigi, dėkojame mūsų mokinių tarybai, pasveikinusius visus mokytojus ryte, šventę salėjė rengusiai grupelei dvyliktokų bei visiems, prisidėjusiems prie netradicinio penktadienio mūsų gimnazijoje.
Bet tai nebuvo Mokytojų dienos pabaiga...
Išvyka į Saldutiškį
Į Saldutiškį? „Visur buvau: Kroatijoj, Švedijoj, Turkijoj..., bet Saldutišky ne“, – šmaikštavo viena mokytoja. Ir ką jūs manot? Saldutiškis tikrai paliko puikų įspūdį. Ir ne vien todėl, kad miestelis turi savo istoriją, bet ir todėl, kad ekskursijos gidė buvo saldutiškietė, dabartinė mūsų gimnazijos lituanistė Giedrė Kandratavičienė. Ji su meile pristatė miestelio įžymybes: mokyklą, restauruotą Boleslovo Jaloveckio dvarą, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, miestelio aikštę, kurioje švenčiamos šventės, paminklą Lietuvos valstybės nepriklausomybės dešimtmečiui atminti Saldutiškyje, pastatytą 1928 metais, pasakojo dramatišką kito paminklo, skirto Lietuvos partizanams, žuvusiems 1944-1954 m. kovose su sovietais, istoriją. Pasivaikščiojome senąja bruko gatvele, grįsta dar pono Jaloveckio laikais, gėrėjomės vilnietiškais miestelio žibintais. Tarpusavyje kalbėjomės ir apgailestavo, kad toks gražus miestelis ir tiek mažai jame liko gyventojų. Paskutinis ekskursijos po Saldutiškį taškas – senoji geležinkelio stotis, nebelabai panaši į save, ne vienam primenanti studijų metus, kai traukiniu dundėdavome į Vilnių ir atgal.
Šventės kulminacija
Ji įvyko „Vilnakiškio“ sodyboje. O prasidėjo klausimu: „Ir kas čia mūsų laukia?“ Su nerimu klausėmės sodybos šeimininko Gintaro Krugiškio nurodymų, ką ir kaip reikės daryti, ir galvojome, kad visų užduočių tikrai neįveiksime. Juk dažniausiai sodyboje lankosi mokiniai, o mes jau „pabuvę“ mokytojai. Bet turėjome paklusti jokiems kompromisams nepasidavusiam šeimininkui ir vykdyti užduotis, kurioms apipasakoti trūksta žodžių. Taigi pasidalijome į dvi komandas („Pasauliečiai“ ir „Jaloveckio komanda“) ir pradėjome kovą. Kovos tikslas – lobių skrynia, kurią pasiekti tikrai nebuvo taip paprasta. Ir ko mes ten nedarėme?! Netgi karvę reikėjo melžti! Na, o didžiausias iššūkis buvo plaukti baidarėmis ir katamaranu tokiu nevasarišku oru (o jei įkrisim?...). Iš pradžių sakėme, kad tikrai neplauksime, bet ir tai įveikėme. Na, o labiausiai, ko gero, išbandėme savo sugebėjimus veikti komandiškai – draugiškai, padėdami vieni kitiems galų gale suradome lobių skrynią. Sakoma, kad šventę reikia užsidirbti. Tikrai, padirbėjome gerokai. Galbūt todėl tokie skanūs buvo šašlykai, tokios smagios buvo dainos ir tokie linksmi šokiai. Dėkojame gimnazijos direktorei už kelionę, Giedrei Kantratavičienei už idėją ir organizavimą ir vieni kitiems už bendrystę ir gerą nuotaiką. Šventė buvo puiki!
„Lango“ žurnalistų vadovė – mokytoja Jolanta Juodkienė