Ir poetiškai, ir rimtai apie nuotolinį mokymą(si)

Jau antrą mėnesį gimnazistai mokosi nuotoliniu būdu. Su kokiais iššūkiais jie susiduria? Kokias problemas turi išspręsti? Dėl ko liūdi ir kuo džiaugiasi? Savo nuomonę šiais klausimais išsako „Saulės“ gimnazijos mokiniai.

Mus ir vėl užklupo virusas, todėl negalime eiti į mokyklą. Dabar vėl mokomės nuotoliniu būdu. Taip mokytis yra sunkiau, visgi gyvas bendravimas svarbesnis ir mokymasis lengvesnis. Mokantis nuotoliu mokytojams ir mokiniams gali kilti problemų su internetu ar įrenginiais, tada beveik visas užduotis reikia atlikti savarankiškai.

Patiriu didelį nuovargį kiekvieną dieną, nes daug mokausi savarankiškai.  Kruopštūs ir atsakingi mokiniai maždaug septynias valandas praleidžia prie kompiuterio, planšetinio kompiuterio, telefono ekrano. Žinoma, dar būna ir namų darbai... O ir laisvalaikio metu paaugliai nepaleidžia telefonų iš rankų... Vadinasi, jeigu nori, kad būtų kokybiškas mokymasis nuotoliu, tai turi mokytis disciplinos: protingai paskirstyti savo darbo ir poilsio laiką, pabendrauti su namiškiais...

Eva, 1a

Taip nutiko, kad vos tik prasidėjus rudens atostogoms, susikroviau lagaminus Ir patraukiau į šalį, kur maloniau širdžiai, – Į Vokietiją. Žinoma, gera ir savo namuose, savoje šalyje, kur visi draugai, šeima. Bet tokį žingsnį širdis pasirinko. Vykau tik dviem savaitėms, bet Vokietijoje esu jau virš mėnesio. Kodėl? Didžiausia problema – tai corona viruso pandemija. Aš čia kaip įkalinta, nors nesijaučiu tokia. Bet būna dienų, kai pagalvoju: kada gi pagaliau susitiksiu su šeima?  Net baimė sukausto, jog dar negreitai. Na, yra kaip yra, todėl gyvenu toliau.

Galbūt įdomi mano dienotvarkė? Nieko ypatingo nevyksta, nes ir vėl KARANTINAS... Atsikeliu apie 6 valandą ryto. Taip, taip, 6 valandą, kai tuo metu Lietuvoje būna 7 valanda. Atsikeliu ir pradedu ruoštis dienai. Nusiprausiu, pavalgau, įsijungiu kompiuterį ir prasideda pamokos. Nuo 7 valandos iki maždaug 14 valandos. Žinoma, prie kompiuterio būnu ilgiau, nes noriu gerai mokytis ir, kaip pastebėjau, man tai puikiai sekasi. Sunku, bet…Kai žiūriu į monitoriaus ekraną, užplūsta mintys, kada grįš tie geri laikai, kai būni mokykloje, kalbiesi su draugais, juokiesi kartu su mokytojais. Kaip aš viso šito pasiilgau, pasiilgau draugų, mokytojų ir tokio gero jausmo, kai išgirsti paskutinį tos dienos skambutį. Net širdis suvirpa, kad jau namo!!! Bet visa tai praeity, dabar viskas kitaip.. Pamokos vyksta per „Zoom“, būna, kad stringa programa. Sunku... Bet po pamokų išeinu pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Eidama girdžiu vien vokiškus žodžius. Ir tik juos išgirdus pasiilgstu namų... Lietuvos... lietuvių kalbos! Kaip aš jos pasiilgau! Lietuviškai kalbu tik namie su draugu. O kitur vokiškai arba rusiškai. Sunku susikalbėti, ne visada mane supranta. Bet stengiuosi, padeda gestai, pirštai, taip ir susikalbam, pasijuokiam. Čia, kaip pastebėjau, visi šypsosi, laimingi, sveikinasi, nors nepažįsta žmogaus, dėkoja, visada padeda. To nėra Lietuvoje... Vien dėl šių dalykų mane traukia ši šalis.

Bet dabar viskas kitaip...Tik čia atvažiavusi pajutau tą tikrąją pandemiją. Vos pramerkusi akis ryte girdžiu ne paukščių čiulbėjimą kaip namie, o greitosios pagalbos automobilių sirenas. Kiekvieną dieną jų pravažiuoja daugybė. Taip pat ir policijos, ir gaisrininkų automobilių. Buvo keletas atvejų, kai mačiau, kaip į greitosios automobilį veža sergantįjį. Jis buvo apvilktas skafandru, patys medikai taip pat su jais. Baimė sukausto, kai žinau, kad esu netoli „coronos“. Nors Vokietijoje visi saugosi ir laikosi įstatymų, susirgimų daug.

Tad noriu palinkėti visiems! Saugokit save ir kitus! Skleiskit pozityvą šios pandemijos metu, nes dabar to labiausiai reikia. Palaikykit kitus, kai jiems sunku! Mokykitės, stenkitės, siekit! Sėkmės!

Miglė, 3c

Mokytis nuotoliniu būdu iš pradžių buvo tikrai nelengva. Nauja mokykla, nauji mokytojai, su kuriais dar nebuvau taip gerai susipažinusi, ir svarbiausia, – reikėjo priprasti prie programų, kuriomis nemokėjau naudotis. Šiuo metu viskas einasi lengviau ir greičiau, tačiau dar ir dabar atsitinka visokių nesklandumų ir problemų su internetu arba kompiuteris atsisako „mokytis“... Kartais tiesiog reikia papildomos pagalbos iš tėvų arba mokytojų. Labai gerai, kad yra konsultacijos.

Manau, mokymasis nuotoliniu būdu yra gana neįprastas. Sėdint klasėje yra daug drąsiau atsakinėti ir daug lengviau suprasti, o kai vyksta nuotolinis mokymasis, visa drąsa tiesiog dingsta, o suprasti naują temą tampa nelengva. Geriausias dalykas nuotolinio mokymosi tas, kad galima atsikelti daug vėliau nei įprastai ruošiantis į mokyklą, taip pat nesuprantant dėstomo dalyko pagalbos galima paprašyti tėvų.  Bet jeigu jie užsiėmę?  Štai tokios gyvenimo situacijos išmoko mane savarankiškai mokytis, ieškoti informacijos pačiai, todėl manau, nors ir norėtųsi grįžti į mokyklą, bet kai tokios rimtos pasauly problemos, geriau ir saugiau mokytis nuotoliniu būdu.

 Nikoleta, 1a

Mokytis nuotoliniu man sekasi gerai. Tačiau kad ir kaip man patiktų mokytis iš namų, manau, kad mokykloje būtų geriau. Žinai, ko į ją ateini ir sieki žinių, o namuose dažnai būna taip, kad tingiu.  Tinginystė neleidžia rimtai susikaupti.

Mano diena praktiškai niekuo nesiskiria, ar einu į mokyklą, ar mokausi nuotoliniu būdu. Laisvalaikiui vis vien daug laiko nelieka, nes reikia ruošti pamokas, o jų tikrai nebūna mažai... Taigi, apie nuotolinį mokymąsi mano nuomonė yra dvejopa: viena vertus, tai yra gerai, nes mokantis tokiu būdu pamokose būna tylu, o svarbiausia tai, jog saugome savo ir kitų sveikatą nuo baisaus viruso. Antra vertus, dėl tokio mokymosi kartais nukenčia pažymiai, o ir klasėje mokytis yra smagiau. Iš tiesų tai pasiilgau to „gyvo“ bendravimo su draugais, klasiokais ir mokytojais.

Kotryna, 3b

Mokytis nuotoliniu būdu man yra visai nelengvas iššūkis. Namai pavirsta maža mokykla,  nes nuotoliniu būdu mokosi ir mano brolis. Svarbiausia susikurti aplinką, kur tu praleisi visą pamokų laiką. Reikia turėti ir tam tikrų įgūdžių – mokytis ir mokėti naudotis įvairiomis programomis. Man tai patinka,  nes mėgstu dirbti su kompiuteriu. Manau, labai svarbu susikaupti, netingėti, klausyti, ką pamokų metu kalba mokytojas. Kartais nutinka neplanuotų ir netikėtų sunkumų, kai dirbant nuotoliu dingsta interneto ryšys, stringa kompiuteryje esanti programa. Tada aš labai susierzinu, puolu į paniką. Į pagalbą man dažniausiai ateina mano vyresnysis brolis. Labai gerai, kad tai būna retai. Laisvo laiko per dieną lieka labai mažai, nes po pamokų toliau tęsiu darbą nuotoliniu būdu muzikos mokykloje. Kuriam laikui teko pamiršti pasivaikščiojimus su draugais. Taigi, tenka džiaugtis bendravimu tik telefonu. Supratau, kad jis  niekada neatstos bendravimo  gyvai, todėl labai pasiilgstu ir draugų, ir mokyklos. Nuotolinis mokymasis man tai dar viena nauja patirtis, kurios metu išmokau savarankiškai dirbti, mokytis ir vertinti gyvą savo draugų, mokytojų  bendravimą.

Rugilė, 1a

Man asmeniškai visai neblogai sekasi mokytis nuotoliu. Per kai kurias pamokas galima lengviau suprasti temą, nes mokytojai naudoja skaidres, lėtai aiškina naują medžiagą. Padeda mokytis net namų aplinka, jos jaukumas (o to ne visada galima rasti mokykloje) ir tyla zoom klasėje, kuri gali padėti mokytojams bei mokiniams susikaupti. Visai patinka tai, kad kartais tarp pamokų atsiranda tarpai, per kuriuos aš galiu patogiai padaryti kitų pamokų  užduotis ir taip sutaupyti laiko. Dar vienas patogumas –  nereikia nešiotis sunkių knygų ir kitų reikmenų, nes viską tiesiog turi šalia savęs. O kad nereikia taip anksti keltis ir eiti į mokyklą, kuri daugeliui nėra labai arti, vertinu nevienareikšmiškai: pirmiausia, galime ilgiau pamiegoti, bet, kita vertus, dėl to tenka mažiau vaikščioti, todėl užduotys ir pratimai, kurie skiriami per kūno kultūros pamokas, yra reikalingi ir labai svarbūs.

Pabaigus visus mokyklinius darbus, lieka daugiau laiko studijiuoti kažką pačiam ir tobulėti įvairiose srityse, kurios mane domina, arba susigalvoti kokią kitą veiklą. Mano manymu, nuotolinio mokymosi neigiamiausias dalykas yra mažesnis socialumas –  rečiau matai savo klasės draugus, nebendrauji gyvai. Bet visgi palyginus  nuotolinį mokymąsi su kontaktiniu, šiuo metu man labiau patinka nuotolinis.      

Titas, 3b

Net striksėdamas linksmos polkutės ritmu žadintuvas skelbia dienos pradžią. Tarsi švino pilni mano akių vokai lėtai atsimerkia ir, neįstengdami pasipriešinti rytiniam tinguliui, vėl užgriūna ant akių. Smegenys vėl neria į tik ką nutraukto sapno tęsinį. Tačiau netikėtai užsidega  raudona pasąmonės lemputė: pamoka, junkis, pramiegojai!!! Akys plačiai atsimerkia, miegų kaip nebūta, rankos nevalingai ieško telefono. Prisijungiu. Visus pasveikina žvalus mokytojos balsas. Įpusėjus pamokai smegenys visiškai pabunda. Tačiau galvoje trankosi viena įkyri mintis: pusryčių! Vos pasibaigus pirmai pamokai, greitai nulekiu virtuvėn ir pamaloninu savo skrandį. Akys užkliūva už laikrodžio skaičiukų, metas jungtis į antrą pamoką. Gerą pusvalandį paklaidžiojus po istorinius praeities vingius, 10 min galiu atsikvėpti. Keliomis žinutėmis pabendrauju su draugais, pajuokaujame. Ir štai vėl pamoka, ir trečia, ir ketvirta, ir penkta. Besibaigiant penktai pamokai, kambaryje ima šmirinėti mano šuo. Letena kapstydamas mano ranką, reikalauja dėmesio. Švelniai pakasau jam pakaklę ir liepiu pakentėti dar vieną pamoką. Giliai atsidusęs šunelis lyg riestainis susirango ant lovos. Laikas prabėga greitai, baigiasi šešta pamoka, aš atsistojus nuo kėdės, pasirąžau. Mano šuo taip pat strykteli iš džiaugsmo ir pradeda dainuoti aukštomis natomis. Tai ženklas, kad reikia eiti į lauką. Striukė, batai, pavadėlis, maišelis ir.... kaukė. Ji pastaruoju metu yra svarbiausias aksesuaras. Mes žygiuojame takeliu ir kvėpuojame drėgnu, rudenišku oru. Pusantros valandos pasidžiaugus gamtos vaizdais, esu tempiama namo, nes mano šuo apuostė visus kupstus ir pažymėjo teritorijas, kurias reikėjo pažymėti. Grįžus namo, nosies receptorius pakutena gaminamų pietų kvapas. Pavalgau ir pasineriu į namų darbų ruošą. Po valandėlės, lyg žinodamas, jog darbai eina į pabaigą, ant kelių jaukiai susiraito mano katinas. Glostau pirštų galiukais, o jis murkia, murkia, murkia... Namų darbai baigti. Atsipalaiduoju krėsle, klausydama muzikos. Lauke jau tamsu. Nenorėdama matyti rudeninės tamsos ir pliaupiančio už lango lietaus, užsimerkiu. Mintimis nusikeliu į vasarą, kai buvo šilta ir gera. Tačiau mamos balsas, kviečiantis vakarieniauti, greitai grąžina mane į realybę. Vakarieniaudama pažiūriu žinias. Naujienos šalyje ir pasaulyje nedžiugina. Net orų prognozė, ir ta nedžiugina. Pašmirinėjusi po namus iš spintos pasiimu seniai skaitytą knygą, pavartau ją pirmyn ir atgal, užverčiu ir suprantu, jog šiandien skaityti nenoriu. Žvilgsniu permetu visas lentynas, trumpai akys užkliūva už albumų, tačiau ir jų vartyti nesinori. Jaučiu kažkokį nuovargį. Kojos nevalingai mane nuneša į savo kambarį. Išsitiesiu lovoje. Šilta, gera, minkšta. Dar kokį pusvalandį susirašinėju su draugais. Galva darosi sunki, akis pradeda erzinti naktinė lemputė. Akių vokai darosi sunkūs, pašonėje vėl įsitaiso katinas. Klausydama jo monotoniško murkimo, užmerkiu akis ir lėtai nugrimztu kažkur toli...

Laura, 3a

Mano karantino darbo dienos rytas visuomet prasideda vienodai - žadintuvo skambesiu. Būna rytų, kai keliuosi lengvai ir vos pramerkusi akis palieku lovą, noriai ruošiuosi pamokoms, tačiau kartais mane aplanko be galo tingūs rytai. Tokiais rytais pirmąją dienos dalį bei pirmąsias pamokas praleidžiu lovoje spoksodama į kompiuterio ekraną. Ypač šiuo tamsiausiu laikotarpiu, kai trūksta dienos šviesos, man labai sunku būti produktyviai, o dar ir mokslai iš namų sumažina norą užsiimti rimtais darbais. Bet šiuo metu nieko kitaip padaryti negalima, pamokos negali nepalaukti, o mano noras visuomet pasistengti darbus atlikti laiku priverčia mane dirbti. Stengiuosi planuoti savo laiką bei numatyti, kokias užduotis per dieną norėčiau atlikti. Pasibaigus vaizdo pamokoms, kurių per dieną vidutiniškai turime apie šešias, stengiuosi surasti laiko sau: išgeriu puodelį kavos ar arbatos, o jeigu oras už lango nėra toks niūrus, visuomet renkuosi popietę gamtoje, nes turiu puikią galimybę gyvendama užmiestyje. Ir šiek tiek pailsėjusi, kimbu prie namų darbų. Pabaigusi artimiausios dienos namų darbus pradedu galvoti apie poilsio laiką. Dažnai atsipalaiduoju žiūrėdama gerą filmą ar serialą. O šiuo metu mane aplanko noras gaminti. Labai mėgstu kepti kalėdinius sausainius, juos dekoruoti glajumi, beje, vėliau juos galima panaudoti kaip žaisliukus ant kalėdinės eglutės ar prikabinti prie dovanų atviruko. Gražaus, saldaus Kalėdų laukimo!

Bena Krupeckaitė, 3a