JULIJA GUMBRYTĖ APIE SAVE IR SAVO POŽIŪRĮ Į MENĄ

Gimiau 1995 rugsėjo 22 dieną. Mokiausi Krašuonos progimnazijoje, Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Baigusi  gimnaziją 2014 metais įstojau į Vilniaus kolegiją Verslo vadybos fakultetą reklamos vadybą. Šiuo metu dirbu reklamos bei marketingo srityse, o laisvu laiku ima teptuką ar pieštuką į rankas ir esu atvira naujoms galimybės. Šiuo metu domiuosi drabužių apipavidalinimu bei grafiniu piešimu.

Manęs dažnai klausia, kodėl žmonių portretai? O kodėl ne? Kiekvienas žmogus, atsiradęs gyvenime ar buvęs jame, nuo pat pradžių daro įtaką ir spalvina jį vis kitokiomis spalvomis. Kiekvieno žmogaus veiksmai, jų istorijos ir jausmai, prie kurių turėjau galimybę prisiliesti, keitė mano gyvenimą, įkvėpė, suteikė naujų atspalvių mano asmenybei. Visi sutikti žmonės paliko žymę mano pasaulyje ir kūrė mane pačią. Aistra žmonėms, jų jausmams ir istorijoms – tai, kas visada mane žavėjo. Kiekvienam iš jų esu be galo dėkinga už kiekvieną naują spalvą ir jos atspalvį. Prisilietusi prie jų liečiuosi prie naujos grandinės veiksmų ir kuriu atoveiksmį. Mano atoveiksmis liejasi teptuku, pieštuku, anglimi. Jie sudaro laiko grandinę, tarpsnį gyvenime, taip pat dar vieną naują darbą – naują portretą. Ne tik aš laikiau teptuką ir pieštuką kurdama naują darbą. Tai darėme mes visi.

Portretas nėra tik žmogaus veidas. Niekad nebuvo. Tai tik simbolika. Asmenybę galima perteikti ir kitaip. Per spalvas, per judesį, per raštus ir galų gale visai kitokį, mums įprastą vaizdą. Per seną medį, seniai pametusį lapus, per iš akmenų sudėtą kalną, per vandenyną, apšviestą pilnaties, per vilką ar baltą lapę, neatsitraukiančią nuo vilko. Portretas ne tik iš žmogaus veido, bet ir iš rankų judesių gimstantis vaizdas.