Interviu su Rimtaute Emilija Rastenyte

Rimtaute, pasirinkai psichologijos studijas. Kodėl? Ar turėjai kitų variantų? Ar patinka studijuoti?

Iš pradžių planavau studijuoti mediciną, tačiau kai baigiau mokyklą, prasidėjo karantinas ir gydytojams tuo metu teko ypač daug krūvio. Pamačiau, koks tai iš tikrųjų sudėtingas dalykas. Nusprendžiau paieškoti kitokių alternatyvų. Gimnazijoje lankiau psichologijos pamokas ir jos buvo gana įdomios, tad pabandžiau stoti mokytis psichologijos. Taip pat mane dar domina dailės terapija, nes man labai patinka piešti. Ji yra susijusi ir su psichologija, ir su medicina. Tad pamaniau, kad psichologija bus viską apimantis dalykas.

Kada pajautei, kad patinka piešti?

Pradėjau piešti nuo labai mažų dienų. Mano tėtis labai gražiai piešia, taigi jis ir išmokė mane pačių pagrindų, spalvinimo knygelėse mokė ne tik paprastai nuspalvinti paveiksliuką, bet ir atkreipti dėmesį į apšvietimą, šešėliuoti. Ir progimnazijoje, ir gimnazijoje lankydavau dailės būrelius, nes dailė mane traukė visada ir turėjo bei tebeturi vietą mano širdyje.

Tavo darbai labai detalūs, reikalaujantys didelio kruopštumo. Kiek laiko užtrunka vieno tokio paveikslo gimimas?

Paprastai sukurti darbą gali trukti nuo kelių mėnesių iki pusė metų.

Iš kur semiesi įkvėpimo? Kaip gimsta paveikslo idėja, sumanymas? Gal papasakotum kokią nors paveikslo atsiradimo istoriją?

Įkvėpimo semiuosi iš aplinkos ir mane supančių žmonių. Kartais gali įkvėpti posakis, gyvenimo įvykis ar netgi eilėraštis. Kurti skatina iš vidaus besiveržiančios emocijos. Įdomiai atsiradęs kūrinys turbūt būtų vienuolio portretas, kurį nupiešiau gal vos tik per dvi naktis, kai paprastai darbams reikia žymiai daugiau laiko.

Minėjai izografo techniką. Gal galėtum išsamiau pakomentuoti, kokia tai technika?

Tai ne visai technika, o tiesiog įrankis. Tarsi rašiklis, kurio gale adatėlė, o į jo vidų galima pripilti pasirinktą tušą. Adatėle galima sukurti itin plonas linijas, o tai mano kūryboje yra svarbu, nes manau, jog storos linijos pernelyg griežtos. Ir mano portretuose tokios įmantrios linijos atspindi ne tiek patį žmogų, kiek jo sielą.

Kokių turi ateities planų? Gal svajoji apie kokias nors parodas? Apskritai, ar planuoji ateitį?

Aš labai planuojantis žmogus. Susiplanuoju kiekvieną dieną valandomis, taigi ateitį irgi planuoju. Dabar mano artimiausias tikslas – baigti universitetą. Šiuo metu rašau bakalauro darbą. Jame pateiksiu interviu su skirtingais garsiais dailininkais. Klausiu jų apie tai, kaip jie supranta mirties baimę. Tai šiuo metu esu labiausiai susitelkusi ties šiuo planu. Tačiau neapleidžiu ir dailės. Nors parodų nelabai planuoju, jei pamatau atranką, bandau ten nuvykti. Net jei planuočiau parodą, ji turbūt galėtų įvykti tik po kelerių metų, nes mano nauji darbai labai dideli. Kurdama patį naujausią piešinį užtrukau keturis mėnesius, o parodai reikėtų bent jau penkių darbų. Na, o po studijų norėčiau studijuoti magistrą.

Jei vienu sakiniu reikėtų išreikšti tavo gyvenimo filosofiją, koks jis būtų?

„Net ir sunkiausia valanda trunka tik šešiasdešimt minučių“.

Kas tau gyvenime dar svarbu, be meno ir studijų?

Gamta, šeima, draugai. Labai vertinu laiką, praleistą su šeima ir draugais. Kiekvieną savaitę atvažiuoju į Uteną. Dabar gyvenu Vilniuje ir ten aplinkui vien pastatai ir betonas, bet stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, net jei vienintelė galimybė tuo metu bus pabūti Vingio parke.

Ką labiausiai prisimeni apie mokyklą? Pamokas? Klasę? Renginius?

Žinoma, dailės būrelius, lietuvių kalbos pamokas, nes jose leidau daug laiko. Mėgau skaityti bei kurti rašinius. Dalyvavau savivaldos veikloje, taigi labai įsiminė renginiai. Labai daug iš to išmokau.

Ko palinkėtum dabartiniams gimnazistams, mokytojams?

Daile besidomintiems gimnazistams palinkėčiau paeksperimentuoti, nebijoti kurti ir reikšti save kūryboje. Mokytojams palinkėčiau, kad kiekvieną dieną praskraidrintų nors ir mažas dalykas ir visada galėtų rasti kuo džiaugtis.

Ačiū už pokalbį. Linkiu, kad tavo planai virstų realybe.

Justė Bernotaitė, 2a