FOTOGRAFIJOS PROVOKATORĖS

1. Tamsioje naktyje pievoje stebiu dangaus grožį: jame gyvenimas kitoks nei žemėje. Kas į mane žiūrite? Ką sakote? Ko ir jūs, kaip ir aš, naktyje ieškote? Iš tamsos ir žvaigždžių – tik tyla, provokuojanti kelionei į save. Eisiu.

2. Dega dangus kaip širdis. Spalvina sielos liūdesį. Viskas praeis, vaike, viskas praeis... Ir dangūs būna raudoni, ir širdis, ir mūsų liūdesiai.

3. Kai netelpa balta spalva nei kely, nei dangaus gabalėly, nei eglių bėgime. Kai ji slepiasi manyje, kad išsiveržtų balto gerumo banga. O ta banga net nesupranta, kad ji balta ir kad gerumo.

4. Kai netelpa juoda spalva debesy, kai ji krenta į medžio viršūnę. Kai slepiasi manyje ir sprogsta juodo blogio banga. Ir ta banga nesupranta, kad ji juoda ir kad blogumo.

5. Nesislėpk, šviesa. Pienės pūką nupūsiu, o pajusiu ne jo, o savo trapumą. Šviesoje pasiklysiu ir ieškosiu vėl pienės ir nors vieno jos pūko. Ar pavyks man apgauti save, kad šalia – dar trapesnis.

6. Kai ne pro langą, o savyje pamatai brėkštančią šviesą, tebeskaičiuoji nubėgančias žvaigždes ir viliesi, kad rasi kelią, kad šįkart gal nepasiklydai.

7. Nesikartok, dangau, kas kartą siųsdamas tamsos ženklą ir slėpdamas šviesą. Nemeluok, dangau, kas kartą su vėju atsiųsdamas audrą. Nepavydėk, dangau, kas kartą matydamas mane tos šviesos laukiančią.

8. Kur vedi ir kur nuvesi mane? Praeitin, kur senolių šilta krosnis? Ateitin, kur savo vaikams jungsiu elektrinį šildytuvą? Tas pats kelias. Kelionė kita ir kitų, ir kitokia. Bet ėjimas kartojasi ir dėl to man tik gera.

9. Ar išplauksi rytoj šiandien paskendusi? Ar skandinsi mane nespalvotuos sapnuos? Apie ką man svajot, kai toli dar tas rytas, o vakaras nori dar šnekučiuot... Ar paskęsi šiandien vakar išplaukusi? Ar skandinsi mane Dievo rankų pintam debesy? Apie ką man mąstyt, kai čia pat dar vakaras, o rytas jau nori galvot?

10. Tamsa suvirpina širdį. Tamsa gąsdina nebūtim. Einam, ištiesiu ranką tylai. Ji tyliai palinksta širdin. Ir susikimba dvi tylos ir tyliai išeina mano būtin. Ir negaliu nieko sakyti net tyliai. Tyla gąsdina savo juodom akim.

11. Ji pažadina ir liepia sekti kasvakar paskui ją. Nežnau, kur pasukti – dangun ar vandenin? Nežinau, kiek išlaukti – jaunystę ar jau rytoj eiti paskui nedalijant nieko, pamirštant net vėją, kuris lydi visur, tik ne užmarštin. Ji vėl pažadina ir liepia sekti kasvakar paskui ją. Nežinau, kur pasukti, todėl pasuku savin.

12. Akimirka, man nepriklausanti, kaip noriu patirti daugiau. Šlapiom plikom rankom baltu nuogu veidu prie tavęs prisiglaust. Akimirka, ką tik pabėgusi, kaip noriu panirti daugiau. Juodom užmerktom akim matyti save giliau.

13. Būk mano sesuo, saule. Raudona iš gėdos nesislėpk. Būk mano broliu, vėjau. Vis dažniau matau, kaip draskai mano seserį. Liesk ir mane. Nuplėšk drabužius. Perplėšk sielą. Kad viskas būtų vėl iš pradžių. Sudraskyk mane, mano broli, suradęs pasiklydusią savo pievoje.

14. Į kokią paslaptį mane nuvesi, baltas pasauli? Kokią mintį atrakinsi? Kiek giliai leisi pažiūrėti? Brendu per savo ilgesį ir nerimą. Už posūkio atsidaryk ir leisk prisiliesti prie paslapties: laikinumas gražus šitoj žemėj. Už posūkio manęs palauk.

15. Auksinė šviesa bando perplėšti dangų. Bandysiu pasivyti ją, kad suprasčiau – tamsa laikina. Pradedu kurti save. Medžio šaka dažau į dangų – netikrą žodį valau vėju – banalų jausmą skandinu sniege. Pavasarį tekėsiu pirmu posmu. Skaityk mane.

16. Kai susitiksim už horizonto ir kai surasim vienas kitą, nepamirškim palikti savo pėdų, kad kitas iš paskos galėtų eiti. Kad visi susitiktumėm ten, kur žinom, kad vėl bus kelionės pradžia. Ir vėl paliksim savo pėdas.

17. Iš tamsos – į ugnį. Iš ugnies – į dangų. Iš vienatvės – į skausmą. Iš skausmo – į atgailą. Atsiprašiau. Išleisk mane, žeme. Sugrįšiu kitokia. Tikėk pažadais.

18. Ieškau tavęs, mano vienatve, ten, kur palikau aną jau išeinantį vaikystės vakarą. Sugrįžk per žalią vaikystės pievą. Atplauk paslaptingu debesiu. Iškedenk plaukus tik jaučiamu vėju. Tik nebepalik manęs, mano vienatve. Kol kas vienintelei tau galiu pasiguost. Ir šiandien tebeieškau tavęs…

19. Panyru į tave. Pasislepiu tavyje. Saugu. Gera. Niekas nelies manęs ten, kur skauda. Niekas nematys manęs ten, kur tik aš. Mano drauge tamsioji, ačiū, kad taip dažnai esi. Būk...

20. Gyventi, kvėpuoti. Vėl iš naujo atgimti tekėjimui minčių kaip vandens. Neišduok manęs, tolimas vaizduotės pavasari, neapgauk manęs. Rodykis savo gyvybe ir nuolat mane kelk naujam jausmui, naujai minčiai, naujai pėdai, naujai vilčiai naujai gyvent.

21. Gyvenai? Nesibaigia gyvenimas išėjimu. Neliūdėk. Ne viena siela dar čia prisės. Šiandien su manim pakalbėk. Atsivedžiau savo nerimą ir liūdesį. Paliksiu. Ar tau reikia tokių draugų? Savo tikėjimu mane palydėk, kad gyvenimas sukas ratu.

22. Ieškojau, ieškau, ieškosiu. Kai pasakysit sustot, vis dar eisiu. Rasti turiu save visokią: aprengtą, bet sušalusią, nuogą, bet kaistančią... Kaip žolės per pusnyną brisiu su viltimi, kad sužaliuosiu. Ieškojau, ieškau, ieškosiu.

23. Ir bijau visiškos baltumos akyse. Nes bijau visiškos sąmonės baltumo. Ir matau, kaip į pasąmonę braunasi vaizdinys iš „Baltos drobulės“. Nereikėjo skaityt, nereikėjo skaityt...

24. Kiekvieną kartą įmintose pėdose ieškau praėjusių savo protėvių. Prašau jūsų, medžiai, pasakokit, ką matėt, regėjot ir girdėjot. Kai pradedu rašyti tylių medžių garsią kalbą, sąrašas praėjusiųjų labai ilgai nesibaigia. Įsirašykit ir mane, medžiai, į savo atmintį ir perduokit mano vardą rytoj, poryt ir po šimtų poryt ateinantiems. Žinau, kad jūsų tik paprašiau.

25. Prisiminimų gludumoj per miglą, per vaikystėj bėgtą kelią trobos sueina ir sustoja tylumoj. Tada girdžiu jų šnabždesį: dažniau sugrįžk, vaikeli. Neberandu vaikystės kelio, brangiosios, neberandu. Ir užmaršties baltoj migloj man darosi labai graudu.

26. Aplankiau tave, vienišas medi. Vienišesnė už medį esu tarp žmonių būdama. Primeni man eglės žalios trečią jauniausiąjį nubaustą sūnų ir drebule išdavike prie tavęs jaučiuos. Guosk mano silpnumą. Ašara mano gaivinkis. Tik neatstumk nors šiandien manęs. Vienišesnė už medį esu tarp savų būdama.

27. Pasislėpusi už tamsaus debesies palauk. Aš ateisiu, kai išleis rudeninė žemė. Ir susitiksime abi: aš ir kita aš. Aš atiduosiu tau tik žodį. Tu jį paversi meile. Aš atiduosiu tau dainą. Tu paversi ją aimana. Aš aimanuosiu. Tu dainuosi. Aš mylėsiu. Tu kalbėsi. Ir vėl išsiskirsime abi: aš ir kita aš. Kitąkart vėl susitiksime ir pasikeisime viena su kita.

28. Romantikai seniai mane apgaudinėja: žvaigždės tėra jaunystė, meilė ir viltis. O aš jau seniai jose ieškau išėjusio tavęs: klausyk, kalbėk, priliesk ir apkabink mane. Melavai, kad meilė amžina. Nesakei, kad dažnai klumpam naktyje. Negi apgaulė bus ir rytojaus diena? Matau, kaip į širdį artinasi šviesa, ir dar vienai aušrai artėjant vėl patikiu romantikais.

29. Susiduria mano siela su tavim. Tavo lėktuvo sparnan atsitrenkia. Ant baltų stiuardesės marškinėlių, kur širdis, atsiranda raudona vyno dėmė. Tai tik įrodymas, kad meilės kelionė nesibaigia. O tu su mano ant sparno pakibusia siela – tik aukštyn ir aukštyn...