Įspūdžiai iš susitikimo su popiežiumi
Rugsėjo 22 dieną, šeštadienį, įvyko istorinis įvykis, kuriame dalyvavau ir aš. Sužinojus, kad turiu tokią neprilygstamą galimybę – pamatyti popiežių Pranciškų gyvai ir išgirsti žinią, kurią jis skiria jaunimui (man, tau, mums – šios mokyklos mokiniams, mūsų kartai!) – mane apėmė neapsakomas džiaugsmas. Juk tokia galimybė, kai pats popiežius atvažiuoja pas mus į „namus“, pasitaiko vieną ar du kartus gyvenime. Taigi kartu su draugais bei mokytoja Skaiste pradėjau kelionę šio nepakartojamo įvykio link.
Į Vilnių nuvykome apie 12 val. Spūstis prie įėjimo buvo neapsakoma. Atrodė, nėra kuo kvėpuoti – žmonių buvo tiek daug ir visi taip entuziastingai norėjo pasiekti savo sektorius, kad kilo grūstis. Tačiau žmonės buvo labai draugiški ir rūpinosi kitais, kurie buvo šalia. Belaukdamas jaunimas dainavo krikščioniškas dainas, giedojo jaunimo giesmę „Kristus Jėzus – mano viltis“, tad kelionė sektoriaus link nebuvo nuobodi.
14 val. prasidėjo programa. Mano nuomone, programa buvo per ilga. Juk sėdėti vietų nebuvo, o lauke buvo labai šalta, todėl tuo metu didžioji dalis programos (šokiai, dainos) atrodė neįtikėtinai graži, bet ir tuo pat metu beprasmiška. Sužavėjo ir sugraudino dviejų jaunų žmonių liudijimai, kuriuose jie palietė savižudybės, depresijos, smurto šeimoje, priklausomybių temas. Buvo skaudu, kad šie jauni žmonės išgyveno tokias sudėtingas situacijas dar tik pradėdami gyvenimo kelionę. Bet džiugus ir pamokantis dalykas tas, kad jie atrado Dievą, tikėjimą, kuris suteikė stiprybės išgyventi visus sunkumus. Žaviuosi jų drąsa savo istorijomis, savo dvasiniu tobulėjimu dalintis su visa Lietuva. Įsivaizduoju, kaip sunku tai turėjo būti. Po kiekvieno liudijimo regėjome meninius pasirodymus – šokį ir dainą. Mane, kaip meniškos sielos žmogų, tai domino ir jaudino. Šie unikalūs pasirodymai be žodžių, meno kalba tarsi perpasakojo liudijusių savo istorijas žmonių išgyvenimus. Tai man tik dar kartą įrodė, koks galingas yra menas.
Bet šventės programa nebuvo vien jautri ir graudi. Juk ji skirta daugiausiai jaunimui, tad organizatoriai surado originalių būdų, kaip integruoti į programą modernius dalykus Atmintyje įstrigo tai, kad ekranuose rodoma, kas vyko ant scenos iš arčiau, ir vedėjų pokalbiai, vykstantys socialiniuose tinkluose! Manau, kad pokalbiai buvo netikri, tačiau tai neturėjo įtakos, nes idėja buvo puikiai paruošta ir įdomiai pateikta. Kai kurie vaizdai ir tekstai privertė minią nusikvatoti.
16:30 val. popiežius Pranciškus jau buvo prie Aušros Vartų. Visi kartu kalbėjome rožinį. Tai neįtikėtinas jausmas. Visa tūkstantinė minia ir turbūt bent pusė Lietuvos kartu vienu metu meldėsi. Aš jaučiausi džiugiai. Ne vien dėl to, kad popiežius jau buvo taip netoli mūsų, bet ir todėl, kad tikrai pajaučiau Lietuvos susivienijimą, bent jau trumpai akimirkai. Po rožinio maldos ekranuose buvo rodoma, kaip popiežius prieina prie sunkiai sergančių ligonių ir suteikia jiems paskutinį patepimą. Man tai buvo labai jautrus momentas, išties vertęs susigraudinti. 17 val. Popiežius buvo visai arti. Ekranuose rodoma, kaip jis važiuoja ir laimina jo laukiančius žmones. Įsimintina tai, kad visą dieną buvo apsiniaukę ir šalta, o ir prognozės žadėjo lietų, tačiau kai Popiežius ėmė vykti šiuo keliu, mus visus apgaubė šilti saulės spinduliai. Tai buvo tarsi stebuklas. Žmonės kėlėsi iš vietų, filmavo, mojavo, giedojo Jaunimo himną lietuviškai, angliškai ir ispaniškai. Tai – nepakartojamas įvykis. Negalėjau patikėti tuo, kad buvau čia ir dabar, kad tuo metu popiežius buvo taip arti, kad visa tai ne saldus sapnas, o nuostabi realybė.
Popiežiaus kalba man reikšminga. Sunku išskirti ypatingiausią mintį. Tačiau labiausiai į mano širdį pasibeldė frazė: „Būkite pirmyn žengiantis jaunimas“. Manau, kad mūsų kartai šio paskatinimo tikrai reikia. Juk šiais laikais daug galimybių. Galbūt viena iš jų gali pakeisti gyvenimą. Tik reikia nebijoti ir drąsiai žengti į priekį. Popiežius palaimino mūsų kartą, mūsų Lietuvos jaunimą. Jei ir netikite Dievu, nenumokite į tai ranka. Juk niekas nevyksta veltui.
Rimtautė Emilija Rastenytė, 3A
