2013 metais vyko Lietuvos ir Lenkijos Jaunimo mainų fondo finansuojamas projektas „Istorija veda savęs tobulinimo link“.
AR TIKRAI ISTORIJA VEDA SAVĘS TOBULINIMO LINK?
Įgyvendinant Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo finansuojamą projektą birželio 2-7 dienomis Utenos „Saulės“ gimnazijoje svečiavosi Dzialdovo miesto Karalienės Jadvygos gimnazijos Nr. 2 mokiniai. Kartu su „Saulės“ gimnazistais projekto partneriai dalyvavo daugelyje veiklų, susijusių su amatais, istorija ir savęs pažinimu. Projekto tikslas buvo keliaujant po Lietuvos istorines vietoves kartu ieškoti bendrų šaknų, labiau pažinus vieniems kitus griauti stereotipus ir išankstinius nusistatymus, skatinti tarptautinius tarpusavio santykius. Tačiau ar tikrai mes atradome bendrų šaknų ir pažinome vieni kitus?
Vienos savaitės per mažai, kad pažintum žmogų, o ką jau kalbėti apie šalies istorijos pažinimą. Tačiau mes sutelkėme visas jėgas ir parodėme kuo daugiau savo krašto istorijos, apylinkių, žmonių ir veiklų.
Ignalinos rajone aplankėme etnografinius kaimus – Šuminus, Strazdus, Vaišnoriškę, Palūšę, Strigailiškį ir Stripeikius, kurie šiandien yra gyva istorija, menanti protėvių gyvenimą. Apžiūrėjome ir senąją Palūšės bažnyčią, pastatytą be vinių, Minčios vandens malūną ir kt.
Taip pat lankėmės Juknėnuose, A. ir M. Miškinių sodyboje, kur ponia Gaidienė vedė mums senovinę pamoką. Į pamoką turėjome pasiimti senovinę medinę dėžutę-kuprinę, apsiauti nagines (kas buvo labai sudėtinga) ir skambant skambučiui greit lėkti į klėtį už trobos. Prie senovinės lempos ir žvakės rašėme ant lentelių su senovine plunksna. Nepaklusnieji išbandė klūpojimą ant žirnių ir kitas tramdymo priemones.
Kai kurie iš mūsų pirmą kartą lenkėsi Rokiškio muziejuje, jau nekalbant apie mūsų svečius iš Lenkijos. Muziejus tikrai yra labai didingas, gražus, išpuoselėtas ir paliekantis įspūdį ir, kaip žinome, buvo valdytas savininkų ne tik lietuvių bet ir lenkų. Atradome bendrų istorinių šaknų ir vykome toliau į Šlyninkos vandens malūną, kur labai puikiai praleidome laiką kepdami duonos kepalėlius su savo sugalvotais raštais, ragaudami „razavų“ miltų blynų. Mūsų svečiai iš Lenkijos buvo labai patenkinti, nes toks maistas jiems yra tikrai artimas.
Leliūnuose pas puodžių V. Valiušį pamatėme šimtus sukauptų, pagamintų įvairaus stiliaus ir amžiaus puodų. Po trumpos puodų istorijos pamokėlės mes patys bandėme nužiesti po mažą puodelį. Tai tikrai nebuvo lengva, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, nors mūsų svečiams šis amatas yra taip pat gerai pažįstamas ir kai kurių jau ir išbandytas. Truputį sunkiau buvo karpyti karpinius ir gaminti žvakes Utenos Kraštotyros muziejuje, nes šis darbas reikalavo daugiau kruopštumo ir kantrumo, tačiau mūsų dalyviai išlaikė ir šį išbandymą.
Ir išvyka į Lietuvos sostinę Vilnių, lankymasis jos senamiestyje suteikė daug įkvėpimo projekto plakatui „Mes Esame Europos jaunimas“.
Kiekvienas vakaras Sudeikių sodyboje (kur mūsų mokiniai ir svečiai gyveno) buvo išskirtinis, linksmas ir įsimintinas. Projekto dalyviai repetavo vaidinimą apie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją, ruošė staigmenas slaptam draugui, rašė dienos refleksijas ir klijavo spalvotus lapus ant nuotaikų medžio.
Pasibaigus projektui abiejų šalių mokinių atsiliepimai labai teigiami, nes projektas suteikė galimybę pajausti nors dalelę kitos šalies kultūros, istorijos, paskatino ir pakėlė motyvaciją mokytis užsienio kalbos, sulaužė vyraujančius stereotipus apie abi šalis. Kai kuriems dalyviams projektas suteikė galimybę pirmą kartą išvykti į užsienį, pagerinti bendravimo įgūdžius, išbandyti save. Išmokti bendrai atlikti veiklas ir kartais prisitaikyti prie grupės. Ši patirtis, kaip sako mokiniai, išliks visam gyvenimui. Tad galima tvirtai atsakyti, kad istorija tikrai veda ne tik į šalies, bet ir savęs pažinimą.
Utenos „Saulės“ gimnazijos mokytoja J.Šuminienė
