Pamąstymai apie artėjančias šventes
Pastaruoju metu turbūt dažniau užuodžiame mandarinų, cinamono ir keptų obuolių kvapą, matome televizoriaus ekrane įvairias žaislų reklamas, pramogas, o viduje jaučiame keistą virpuliuką, kurį vadiname laukimu arba nerimu. Taip, iš to sužinome, jog artėja Kalėdos. Tai šventė, kurios metu yra parduodamas toks pat kiekis žaislų kaip ir per visus metus, daugiausiai žmonių apsilanko bažnyčioje, šeima pagamina tiek maisto, jog galėtum pamaitinti savo klasę. Tuo pačiu metu pradedame svajoti apie sniegą už lango, buvimą su artimaisiais, karšto šokolado puodelį rankose, kalėdinę eglę namuose, šilumą, dovanas. Kaži ar apie tai svajoja ir Indijos, Zambijos ar Afganistano žmonės? Dažnai ir kyla klausimas, ar ši jauki XXI amžiaus atmosfera atspindi tikrovę...
Kiekvienais metais pasitinkame Kalėdas su didelėmis viltimis ir lūkesčiais, tačiau niekada nesusimąstome, jog galbūt kiekvienos Kalėdos metams bėgant suteikia vis mažiau džiaugsmo. Galbūt taip yra todėl, kad tik vaikystėje galėjome būti nerūpestingi ir laukti Kalėdų senelio, kuris mums atneš kalną dovanų. Tačiau metams bėgant žmonės įgauna poreikį ne tik gauti dovanų, bet ir jas dovanoti. Pamatyti šypseną kito žmogaus veide, kai jam padarai siurprizą, yra kur kas geriau ir maloniau, nei pačiam ką nors gauti. Bet pats dovanų ieškojimas sukelia labai didelį stresą, nes kiekvienas nori nustebinti savo artimąjį ir nudžiuginti tuo, kas gali jam patikti. Todėl didelė įtampa labai dažnai baugina žiemos švenčių belaukiančius. Žmogus privalo nepamiršti nupirkti dovanų, papuošti eglutę, pasveikinti draugus. Taip pat mums, jaunimui, visada reikia pasiruošti kalėdiniam karnavalui, nepalikti mokyklinių skolų kitiems metams, pasveikinti auklėtojas, galbūt organizuoti klasės ar kitos grupės pasibuvimą. O visa tai pereina į rutiną. Niekas net nepastebi, jog kiekvienais metais prieš didžiąsias šventes laukia nepadaryti tie patys darbai, kankina tos pačios problemos, o viso pasaulio žmonės tiesiog pašėlsta dėl dovanų pirkimo bumo. Be viso to, dar reikėtų pabrėžti , jog mūsų visuomenė sumaterialėjusi: namie pagamintas atvirukas ar nuoširdus apkabinimas jau nebėra tikra dovana. Tokį požiūrį turi ne tik paaugliai, jis formuojasi jau ankstyvojoje vaikystėje. Tai yra tartum užburtas ratas, kai kiekvienas aspektas sukelia vis kitas pasekmes. Galiu pasakyti, jog man, kaip vyresniųjų klasių mokinei, Kalėdos pamažu tampa rutina, tačiau, kaip ir kiekvienais metais, jų laukiu. Juk visi rūpesčiai, sukėlę tam tikrą nerimą, parodo, jog Kalėdos nėra eilinė diena. Nemanau, kad tiems rūpesčiams yra kokia nors alternatyva ir kada nors bus. Vis tiek tai artumo ir meilės parodymo vienas kitam diena. Kartu ir Jėzaus Kristaus gimimo diena. Juk tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl švenčiame šią šventę.
Taigi visi laukiame to Kalėdų stebuklo, kuris užlieja mūsų širdis meile bei ramybe. Jo sulaukus visos negandos ir rūpesčiai tiesiog pranyksta ir mes galime pasitikti Naujus metus kupini optimizmo. Tad ir norėčiau palinkėti visam šiuos padrikus užrašus skaitančiam jaunimui (ir ne tik), kad savo širdyje vis dėlto atrastumėte kiekvienais metais tą mažą vaiką, kurio akys žibėjo belaukiant Kalėdų, kuris bijojo užmigti per Naujųjų metų sutikimą nesulaukęs dvyliktos, labiau vertinti paprastumą, nes būtent jame dažniausiai slypi pati tikriausia ir nuoširdžiausia meilė. Taip pat reikėtų nepamiršti padėti tiems, kuriems reikia mūsų pagalbos, nes Kalėdos yra stebuklų metas, o kažkam mūsų suteikta pagalba gali būti didžiausia dovana.
Linksmų Kalėdų ir Naujųjų metų!
Eligija Rukšytė, 3b
