Pamąstymai apie pašaukimą, tikėjimą, gyvenimo prasmę ir vidinę laisvę
Tikybos mokytojos Skaistės Diškevičienės iniciatyva gimnazijoje viešėjo du Vilniaus kunigų seminarijos klierikai – Žilvinas Treinys ir Irmantas Ramanauskas. Jie ne tik dalyvavo tikybos pamokose, bet ir prie arbatos puodelio bendravo su „Lango“ žurnalistėmis Saule Repšyte ir Edita Vizbaraite bei jų bendraklasėmis Sonata Laurinavičiūte ir Kornelija Zdanauskaite.
Pokalbio pradžioje užsimezgė diskusija apie skaitytas knygas ir matytus kino filmus. Mokytoja Skaistė siūlė skaityti Wm. Paul Young knygą „Trobelę“, o Saulė paminėjo, jog norėtų perskaityti Laurent Gounelle romaną „Dievas visada keliauja inkognito“, kuri, anot kai kurių ją skaičiusiųjų, pakeičia žmogaus gyvenimą. Kaip bebūtų keista, bet klierikas Irmantas kritiškai pasisakė apie knygas, keičiančias pasaulėžiūrą. Na, o klierikas Žilvinas rekomendavo pažiūrėti danų režisieriaus Anders Thomas Jensen filmą „Adomo obuoliai“. Kadangi susitikimo laikas buvo ribotas, laikraščio „Langas“ merginos skubėjo paklausti to, kas labiausiai domino. Drąsiausia buvo Saulė. Ji klausė, kaip žmogus supranta, kad jis nori būti kunigas? Seminarijos studentas Žilvinas atsakė: „Super klausimas. Kaipgi tas dievas pašaukia? Kodėl jaunas, gražus (arba negražus) žmogus užsinori būti kunigu? Tai žodžiais lengvai nepaaiškinamas dalykas. Tiesiog reikia turėti tikėjimą. Jeigu mes tikime, kad anapus šio pasaulio kažkas egzistuoja (ne beasmenė kosminė energija, bet Dievas, regimosios ir neregimosios visatos, mūsų, žmonių, kūrėjas), jisai apsireiškia, duoda mums apie save žinoti ir mes užmezgame su juo santykį. Jeigu žmogus turi tokį tikėjimą, jis kažkaip supranta, kad dievas jį šaukia į tą keistą, įdomų, atrodo, nenormalų gyvenimo būdą atsiskirti, gyventi vienam, t.y. nevedusiam, kas šiame pasaulyje atrodo nenormalu, netgi iškrypėliška. Kodėl žmogus turi gyventi tokį gyvenimą? Tas anapusinis pasaulis kontaktuoja su tavimi ir tarsi nori, kad tu tarnautum dievui ir žmonėms. Ir jeigu tu tai supratai, nebekyla abejonių, kad kitaip gali apie savo gyvenimo kelią mąstyti, belieka juo eiti, atsiduoti ir tarnauti visa širdimi. Paprastais žodžiais tai yra nepaaiškinama, tai reikia patirti. Kaip patirti? Negaliu pasakyti. Tas potyris gali užklupti bet kur ir bet kada, ir vidury lauko, ir po vandeniu, ir bažnyčioje... Mane pirmą kartą užklupo ant Šventosios upės kranto. Pajutau, kad pasaulis švelniai, gražiai beldžiasi į širdį ir nori kažką pasakyti. Tuomet man buvo 34 metai. “
Atsakymą į klausimą, kaip žmogus supranta, kad jis nori būti kunigas, papildė ir klierikas Irmantas. Jis sakė: „Išties be tikėjimo į dievą negalima atrasti pašaukimo, turi būti bent minimalus tikėjimas, nes tai yra pamatas. Jis gali ateiti keliais būdais. Yra tokių kunigų, kurie jau nuo mažens žino, jog eis šiuo keliu. Kitais atvejais gali įvykti koks nors labai stiprus įvykis, pavyzdžiui, netektis. Bet nebūtinai liūdnas, gali būti ir džiaugsmingas, pavyzdžiui, atradai, kad egzistuoja dievas. Kai žmogus labai giliai susimąsto, kai yra labai jautrus tylai, po skaudžių įvykių gali arba prarasti tikėjimą, arba atrasti. Pašaukimas nėra žodžiai, skambantys ausyse, tai tiesiog supratimas širdy, kad dievas šaukia. Pašaukimas niekada nebus pirmiau nei tikėjimas dievu. Ir tada dėl tikėjimo yra daug lengviau priimti tas sąlygas, kurių prašo kunigo gyvenimas.“
Antrasis klausimas buvo, ar tiesa, kad gyvenimo pilnatvė ateina, kai įsileidi dievą? Į jį atsakė klierikas Žilvinas: „Taip, tai teisingi žodžiai. Tikinčiam žmogui tai aksioma. Pilnatvę žmogus pajunta tada, kai išsilaisvina, pajunta ryšį su savo kūrėju. Kūrėjas visada yra pirminis, o mūsų atsakas antrinis. Kas yra tikėjimas? Dievas pirmas eina į mus, ir mes jam atsakome. Dangiški mainai. Tikinčiam žmogui tai yra jo gyvenimo įprasminimas ir jis jau nebeieško atsakymo į klausimą, kokia mano gyvenimo prasmė. Jeigu jisai tiki, jis žino, kad jo gyvenimo prasmė Kristus, sekimas juo ir buvimas jo bažnyčios nariu. Kai tiki, žmogus būna laimingas ir įvairūs skausmai, netektys ne taip stipriai veikia. Jis yra tada tvirtesnis ir stipresnis. O žmogui, kurio santykis su dievu nėra visiškai išspręstas, būna sunkiau, jį labiau kankina gyvenimo prasmės klausimai. Jis nėra visiškai laisvas. Sako, „aš laisvas“, bet jeigu bėga paskui kažkokį neaiškų malonumo sukeltą pojūtį, tai kur ta laisvė? Tu laisvas, kai gali pasakyti „ne“ ir nebėgti paskui kažkokias draugų kompanijas, kurios dažnai veda į nuodėmę, alkoholį, narkotikus. Tu gali pasakyti „ne“‚ nes esi laisvas. Kas išlaisvino? Tai galbūt neracionalus, bet tikėjimas į Jėzų Kristų.“
Mokyklinis skambutis kartais būna išsigelbėjimas, o kartais jis suskamba labai nelaiku. Dar daug ko norėjome paklausti gimnazijos svečių, bet privalėjome susitikimą baigti. Dabar belieka pasakyti savo nuomonę.
Kornelija: „Man buvo labai įdomu šnekučiuotis su būsimaisiais kunigais. Niekada nemaniau, kad kunigas gali būti toks įdomus žmogus. Klierikas Žilvinas pasakojo, kad buvo baigęs medicinos mokslus ir turėjo gerai apmokamą darbą, bet jį metė dėl savo pašaukimo. O klierikas Irmantas puikiai parodė, kad giesmes galima giedoti linksmai. Sunku nesižavėti šių dviejų žmonių gyvenimo istorijomis ir jų atradimų keliais.“
Saulė: „Šie du linksmi žmonės labai gražiai bendravo su klase ir privertė susimąstyti apie daugelį dalykų. Mane sudomino klieriko Irmanto kelias. Baigdamas mokyklą buvo tvirtai nusprendęs studijuoti universitete programavimą, bet pašaukimas nuvedė kitu keliu ir jis įstojo į kunigų seminariją. Dėl šio sprendimo visai nesigaili ir net juo didžiuojasi. Artimieji jį suprato bei palaikė, bet man suprasti sunku.“
Sonata: „Šie busimieji kunigai man atrodė kitokie: įdomūs, žaismingi, linksmi, juokingi. Man galvoje sukosi vienas klausimas: „Kodėl jie tapo kunigais? Juk jie tokie „faini“. Pamoka praėjo kaip penkios minutės, nes buvo labai įdomi: giedojome giesmes (klierikas Irmantas grojo gitara), svečiai pasakojo apie savo pašaukimą“.
