Mokinių išvyka į Vilnių
„Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs”, – tikriausiai kiekvienas moksleivis žino šią patarlę. Už mokslo pasiekimus ir įvairią kitą veiklą dalis mūsų gimnazijos mokinių gegužės 11 dieną vyko į ekskursiją Vilniuje. Tai buvo mokyklos dovana neabejingiems gimnazijos moksleiviams. Išvyka paliko ne tik įspūdžių, bet ir suteikė naujų žinių.
Pirmiausia apsilankėme Pinigų muziejuje. Jame pagilinome žinias apie pinigus, jų istoriją. Juk kartais net sunku pagalvoti, jog kadaise pinigai buvo paprastos kriauklelės, kurios greitai būdavo sulaužomos. Žmonės ieškojo patogesnių būdų, kaip galima būtų atlyginti už prekes bei paslaugas, todėl ir atsirado monetos, o vėliau ir popieriniai pinigai. Šaunu, jog galėjome išvysti tiek pačias seniausias, tiek dabartines monetas. O kaipgi apsieiti be žinių patikrinimo? Atsakinėjome į klausimus tiek žodžiu, tiek kompiuteriu. Už vieną klausimą galėjome gauti nuo 10 iki 40 pliusų. Aišku, už parodytas žinias mokytojos žadėjo parašyti pliusų ir mokykloje. Tai mums taip pat patiko... Be to, gėrėjomės milžiniška piramide, sukrauta ir daugybės lietuviškų cento monetų, bei meno kūriniu, pagamintu iš susmulkintų monetų. Keista net pagalvoti, kad ten kažkada buvo pinigai, nes to nežinodamas tikrai nepasakysi... Man labai įsiminė vienas skaičius, vadinamas gugolu (10100 ). Jis užrašytas ant muziejaus grindų! Iš šio skaičiaus ir atsirado kiekvienam XXI amžiaus žmogui žinoma paieškos svetainė „Google“. Pabaigoje kiekvienas iš mūsų atsiminimui savarankiškai pasidarė metalinį skirtuką knygoms ir gavo dovanėlių.
Pavaikščiojus po Vilniaus senamiestį laukė antroji ekskursijos dalis – teatras. Kadangi nesu jo didelė mėgėja, mane sudominti spektakliu yra išties sunku, bet šįkart nė kiek neliūdžiu, jog pasirinkome K. Binkio spektaklio „Atžalynas“ naująjį pastatymą. Buvo tikrai įdomu! Tai spektaklis, įprasminantis didžiulį pasiaukojimą. Mokytojas aukojasi dėl mokinių, perka jiems daiktus, kurių jie neišgali įsigyti. O vienas mokinys, vardu Petras, prisipažįsta pavogęs 100 litų iš auklėtojo, nors to jis net nepadarė. Moksleivis pasiaukojo dėl savo klasės, kad nereiktų jiems kentėti. Prisiimti kaltę, kai jos nepadarei, - sunkus žingsnis. Tačiau būtent tai parodo, kaip žmogui rūpi kiti asmenys, o ne jis pats. Šis spektaklis tikrai privertė susimąstyti, kadangi jame buvo vaizduojami ir mokiniai, ir gimnazija. Tokioje situacijoje dabar esame ir mes. Manau, ne man vienai „Atžalynas“ buvo įsimintiniausia ekskursijos dalis, labai gyvenimiška ir pamokanti. Ne veltui vaidinimo metu buvo pasakyta: „Žmoguje reikia ieškoti žmogaus.“ Ši citata ir apibūdina viso spektaklio „Atžalynas“ prasmę. Be to, tokia patirtis puikiai tiks ir rašant samprotavimo rašinį!
Man ši išvyka patiko. Džiugu, jog gavome tokią dovaną. Manau, tai vienas geriausių motyvacijos skatinimo būdų.
Rasa Gruodytė, 2d
